Nemarių karo šmėklų pasaulyje

Karo šmėklos apie save priminė jau gerokai anksčiau. Ko gero, galime teigti, kad nuo pat Antrojo pasaulinio karo jos taip ir nebuvo nugulusios į užmaršties kapą. Net neliesdami politinio lauko šmėklas galime atpažinti susikoncentravę vien į kasdienybėje matomus simbolius. Atkreipkime dėmesį į populiariosios istorijos tematiką – net ir nepasitelkę statistikos matysime, kad didžiąją dalį užima Antrojo pasaulinio karo kontekstas pačia blogiausia prasme. Iš ten kyla žmogiškaisiais instinktais besinaudojantys bestselerių rašytojų statuso besivaikantys kūrėjai, kurie imasi į dienos šviesą ištraukti ir iki menkiausio siūlo galo parodyti Stalino ar Hitlerio asmenybes. Atrodytų, kad su tokiu užsidegimu nagrinėjami diktatoriai jau nebeturi nepažintų sluoksnių, bet rašytojai sugeba nustebinti, ir, net jei dažniausiai kartodamiesi, vis tik sugeba ištraukti kokią nors įmantrią detalę. Problema, kad tokiuose darbuose dažniausiai išryškėja ne jų veiksmų prielaidų ir pasekmių analizė. Paprastai tokiuose veikaluose atsiranda nemažai intriguojančių diktatorių asmeninio gyvenimo detalių, kurios užgožia rimtesnį jų tiesioginių veiksmų ir atvirų nusikaltimų žmonijai įvertinimą. Psichologinių interpretacijų vedami tokias tendencijas aiškintume žmogišku noru patyrinėti savo tamsiąsias kertes, šešėlius, pasitikrinti, kaip patys jaučiamės susidūrę su tipišku blogiu, galbūt įstatyti ir save į tas situacijas ir pasitikrinti savo ribas. Tuo galima paaiškinti ir kriminalinių suvestinių populiarumą, taip pat populiariose interneto platformose visą masę laidų apie nusikaltimus.

Tai visiškai suprantama, bet sugrįžkime prie problemos. Ieškodami sensacijų, įmantrių siužetų, kurie parodytų, kad blogis, dar prieš pasireikšdamas, visada turi kokių nors ypatingų ženklų, nutolstame nuo esmės – padarytų nusikaltimų reikšmės. Tokiu būdu nusikaltėliai tampa personažais, galbūt net ne visai realiais, ne visai ir grėsmingais. Kai kam net priešingai – pakankamai patraukliais. Nesvarbu, kad negatyviais. Kai kuriais atvejais negatyvumo spalva tik dar labiau išryškina patį personažą. Ta logika galioja ne tik pavienius nusikaltimus padariusiems ar net serijiniais žudikais vadinamiems nusikaltėliams, ji aktuali ir minėtų kruvinų ideologijų veidams – Stalinui ir Hitleriui. Taip kad nesistebėkime, jei apklausus 1000 šiandienos moksleivių ir paprašius sudaryti, jų manymu, 5 reikšmingiausių visų laikų istorinių asmenybių sąrašą jame matysime jei ne abu, tai bent vieną tikrai. Lygiai taip pat nesistebėkime, jei panašūs „tyrimo“ rezultatai pasirodytų apklausus ir tiek pat suaugusiųjų. Žinomumas egzistuoja pats savaime, net ir be rimtesnio to žinomumo paaiškinimo.

Suprantama, kad diktatorių nusikaltimai laiko tėkmėje nusigludina ir ilgainiui praranda į juos įtemptai nukreiptus kritiškus žvilgsnius. Čia ir susidaro palankiausios sąlygos iškilti karo šmėkloms. Jos dažnu atveju kyla nepastebimai, pamažu išsibando erdvę. Viskas gali prasidėti nuo nekalto neapykantos kurstymo, o vėliau išaugti į atvirą panieką ir net susidorojimą. Subtilus klausimas – kaip pastebėti, kada pagrindiniams tolerancijos principams iškyla pavojus? Suprantama, kad laiku neužbėgus prieš akis, šmėklos gali išbujoti. Tokių pavyzdžių matome ir Lietuvoje. Pagrindiniuose lietuviško politinio diskurso puslapiuose pastaruoju metu matome atviro antisemitizmo retoriką. Niekada anksčiau nepriklausomos Lietuvos istorijoje tokia tematika nebuvo iškilusi taip aukštai. Taip, ji buvo kažkur šalia, net įgaudavo apčiuopiamas formas, bet niekada neturėjo tiek daug eterio. Ciniškas šios temos naudojimas savo politiniams tikslams jau atveda į aukštus politinius postus. Ar galime būti tikri, kad jau pasiektos lubos? Neapsigaukime, net jei antisemitinė retorika ir pridengta „karšta“ natūra ar žaismingumu, ji žymi pavojingas tendencijas. Kam trūksta argumentų, verta dar kartą peržiūrėti Gintaro Varno režisuotą spektaklį „Getas“.

Spektaklis „Getas“ (rež. Gintaras Varnas). Donato Stankevičiaus nuotrauka.

Kai tokios temos kaip Holokaustas, tremtys ir apskritai žudynės tampa juokelių objektu, priartėjama prie tokių nusikaltimų jeigu ir ne pateisinimo, tai bent pastūmimo į istorijos paraštes. Tai turėtų būti ypač aiškiai suprantama tokiose valstybėse kaip, pavyzdžiui, Lietuva, kurioms teko išgyventi abu Antrojo pasaulinio karo gaivalus – tiek nacizmą, tiek sovietizmą. Leisdami sau pamiršti nusikaltimus žmonijai galime sulaukti negailestingos istorijos švytuoklės, kuri visa tai greitai primins.

Karo šmėklos nemiršta, bet vis dar galime neleisti joms iškilti į paviršių.