(Ne)matomas darbas

– Kartu su tėčiu Vidmantu Kiaušu-Elmiškiu darbavotės LRS Kauno skyriuje, tarsi buvote jo dešinioji ranka. Papasakokite, ką Jums reiškia LRS, kokia buvo darbo „virtuvė“, su kokiais iššūkiais teko susidurti?

– Pamenu, vieną dieną darbe ant lapelio sau užsirašiau priminimą – kūrybinės sąjungos gražios būtent dėl to, kad nėra būtinos. Taip, kiekviena jų kaip įmanydama talkina savo nariams, stengiasi prisidėti prie miesto ar šalies kultūros politikos, mikroklimato kūrimo, auditorijos ugdymo, tačiau juk išties ir be asociacijų rašytojai rašytų, fotomenininkai – fotografuotų, dailininkai – tapytų... Tik biurokratiniais reikalais, žinia, dažniau gautų rūpintis patys. Tad kodėl kūrybinės sąjungos vis dėlto egzistuoja? Nes egzistuoja tie, kam jų reikia, ir ne tik dėl „statuso“. Nes kultūra yra ne vien projektas, produktas, faktas (ir jau tikrai ne sąmatos eilutė), bet ir buvimas kartu, atsakomybė už daugiau nei save patį. Pirmiausia, kultūra – žmogiškasis ryšys.

Žinia, Kauno skyrius ­– labai nedidelis, ir darbuotojų jame lygiai tiek, kiek rankų, – visi du, tad tampa ne taip jau svarbu, kuri kairioji, kuri dešinioji – viena mažai ką nuveiksi. Oficialiai buvau Kauno skyriaus referentė, neoficialiai – administratorė, valytoja, barista, kurjerė, fotografė, reporterė, renginių vedėja, viešųjų ryšių specialistė... ­– ko tik vienoje ar kitoje situacijoje prireikdavo. Lygiai tas pats galiojo ir pirmininkui. Mažame kolektyve nėra laiko ir sąlygų maivytis, demonstruoti savo svarbą ar dabintis laurų vainikais. Sugalvojai idėją? Puiku! Pats (su kolegos pagalba) ją ir įgyvendink. Sakykime, sumanėme per Poezijos pavasarį rengti bendrą vizualiųjų menų kūrėjų ir rašytojų parodą „Mūzų sambūvis“ – ir skambiname, lakstome, renkame, vežame... Nei darbai patys prisistato, nei savomis kojytėmis atitipena. Dar gerai, kad parodą apgyvendinę galerijos „Meno forma“ bei A. Žmuidzinavičiaus muziejaus vadovai ir darbuotojai bičiuliškai talkino, įgudusia akimi padėjo formuoti visumą.

Reikia lentynų nebetelpančioms knygoms? Ieškai skelbimuose dovanojamų ar už simbolinę kainą parduodamų. Kokia nors organizacija tvarkosi ir perleidžia stalus ar spintas – valio, nebereikės rašytojams paliktų siuntinėlių krauti ant sukiužusios sofos! Tokia tad skurdi, bet turtinga darbinė tikrovė.

LRS KS referentė Milda Kiaušaitė. / Petro Palilionio nuotrauka.

– Kuo, jūsų nuomone, ypatingi Kauno rašytojai? Ar jie skiriasi nuo kitų miestų kūrėjų?

– Iš kituose miestuose gyvenančių plunksnos brolių teko girdėti ir savo kailiu patirti, kad Kauno rašytojų bendruomenė itin stipri, artima, nariai palaiko vienas kitą (galima pajuokauti, jog kone kaip santuokoje – tiek laimėje, tiek nelaimėje). Ne veltui skyriuje – ne tik kauniškiai, bet ir kūrėjai iš įvairiausių Lietuvos kampelių.

Ko gero, smagiausi metų susibūrimai (ir didžiausias stresas mums, darbuotojams) būdavo Poezijos pavasario bei Vieno lito premijos įteikimo renginiai. Juose visados jusdavau, kad tai tikrai Šventės, laukiamos, lankomos, sutraukiančios, suartinančios ne tik literatus, bet ir teatralus, vizualistus, muzikus – pačių įvairiausių sričių kūrėjus. Nestigdavo ir malonių susitikimų skyriuje – kas atskubėdavo pasidžiaugti nauja knyga, kas pasiskolinti leidinio iš mūsų bibliotekėlės, kas tiesiog pasidalinti įspūdžiais, planais ar prisiminimais... Ne tik plunksną, bet ir teptuką valdantys nariai Gvidas Latakas, Violeta Židonytė patalpas padabindavo autoriniais paveikslais, šviesaus atminimo prof. Leonas Fliorentas Gudaitis padovanojo įstabų savo redaguotų „Darbų ir dienų“ rinkinį, palanges pamažu užskėtė „paveldėtos“, gautos ir globai atneštos gėlės, langų stiklus papuošė tautiniai Eglės Dvarionaitės-Vindašienės karpiniai, galiausiai seife apsigyveno ir dabartinio Kauno skyriaus pirmininko Gedimino Jankaus padovanota tautinė trispalvė, balkone pakabinama per valstybines šventes...

Kai kuriuos Kauno rašytojus pažinojau nuo mažens – tai buvo šeimos draugai, matę mane augant, kai kuriuos sutikau paūgėjusi, pati dalyvaudama „Poezijos pavasarėliuose“, tačiau nemažą dalį pažinau būtent pradėjusi dirbti LRS Kauno skyriuje (narių skaičius svyruodavo ties 56–58 kūrėjais). Neretai juokdavausi, kad Menininkų namuose, kuriuose jis įsikūręs, išties jaučiuosi kaip namie. Santykis su rašytojais, nesvarbu, ar kalbame apie klasikus, ar lokaliau žinomus kūrėjus, retai kada būdavo formalus, dažniausiai – žmogiškas, šiltas. Girdėjau ne vieną puikią įžvalgą, istoriją, diskusiją, pokštą; gaila, mano protas neimlus detalėms – lieka tik jausmas, tam tikra abstrakcija. O būtų, ką užrašyti.

Fiksavau savaip: žvilgsnį – pro fotoaparato akutę; balsą, kūno plastiką – vaizdo įrašuose...

– 2017 m. sukurta internetinė LRS Kauno skyriaus svetainė „Virtuali Kauno rašytojų buveinė“, kurią iki 2021 metų Jums teko redaguoti, bei socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtas LRS Kauno rašytojų skyriaus puslapis. Kaip manote, kiek ir kodėl svarbi kultūros sklaida virtualioje erdvėje?

– Kai pradėjau dirbti skyriuje, senoji svetainė buvo vizualiai ir techniškai pasenusi, feisbuko taip pat dar neturėjome. Tad vieną vasarą, nesmaugiant didiesiems projektams, pasiraitojau rankoves ir, naršydama po įvairiausius tutorialus, ėmiausi naujojo portalo kūrimo. Och, vien bandymai ir klaidos! Sėdi ir kapstaisi kode, kurį matai pirmą kartą gyvenime, įdieginėji visokiausius įskiepius „Wordpress“ platformoje, mėgini suformuoti funkcionalų ir akiai malonų daiktą, neturėdamas nei patirties, nei supratimo, ką darai. Už ką gi profesionalą nusamdysi? Retas talkins, padovanojus knygų krūvelę... Vis dėlto, galiausiai šioks toks virtualus namelis susilipdė. Tada, pernešę į jį senąją medžiagą, ėmėmės rinkti naująją – gimė vaizdo įrašų ciklas „Veidai ir balsai“, kuriuose autoriai skaito savo rašomų ar ką tik pasirodžiusių kūrinių fragmentus, aktyviai pildėme renginių kalendorių, įtraukdami ne tik su skyriumi ar jo nariais susijusius, bet visus literatūra besidominčiai žmogui potencialiai aktualius literatūros įvykius, skelbdavome rašomų tekstų, vertimų ištraukas, knygų recenzijas, švenčių reportažus, informaciją apie rezidencijas, premijas, konkursus, narių pasiekimus... Kiek pastebiu, nemaža dalis šių veiklų tęsiamos, „Virtuali Kauno rašytojų buveinė“ sėkmingai gyvuoja ir kviečia į svečius.

Smagu, gražu, namai stovi, bet kaip į juos prisikviesti naujų veidų? Feisbukas – ganėtinai efektyvi, ir, svarbu, nemokama sklaidos priemonė, tad su skaitytojais bendraudavome, svetainės medžiaga dalindavomės savojoje „Kauno rašytojų“ paskyroje.

Man regis, mūsų dienomis virtualybė – neišvengiama ir svarbi gyvenimo, darbo, komunikacijos dalis, panaikinanti įvairius vietos, finansinius apribojimus, leidžianti pasiekti ir suburti – juk ne veltui algoritmai vartotojams stengiasi pasiūlyti tai, kuo šie akivaizdžiai domisi. Maga sužinoti, kas vyksta lietuvių literatūroje? Štai, skaityk, dalyvauk, pasisakyk.

Fotomenininkė Milda Kiaušaitė. / Vytauto Šimkūno nuotrauka.

– Nusprendęs nebesiekti trečios LRS Kauno skyriaus pirmininko kadencijos, jūsų tėtis viešojoje erdvėje užsiminė, kad nemaloni darbo dalis buvo nuolatos prašyti ir įtikinėti, jog kultūrai reikia finansavimo. Dabartinis pirmininkas G. Jankus viename interviu pasakė, kad Europos kultūros sostinės komandos nesudomino Kauno rašytojų siūlomi renginiai. Kaip manote, kodėl Kauno rašytojai sulaukia per mažai dėmesio? Ar kauniečiams nesvarbūs jų kūrėjai?

– Išties, pirmaisiais mano darbo metais Kauno savivaldybė dar rėmė įvairias kultūrines veiklas (renginius, net knygų leidybą), vėliau beliko tos, kurios sutilpo po KEKS’o skėčiu. Reikėjo naujovių, pompos, masto – deja, to mes negalėjome pasiūlyti. Tačiau, jei gerai pamenu, atsirado skyriaus narių, kurie sėkmingai įsiliejo į kitus projektus. Dabartinio mero pozicija aiški ir buka: nėra finansinės naudos? Kam tada tas dalykas išvis reikalingas? Žmonių sąmoningumas, imlumas, lankstėjantis mąstymas – nepageidautinas šalutinis kultūros poveikis, galintis trukdyti sukti savus versliukus.

Liūdniausia buvo tai, kad, nepaisant naujų auditorijų, formatų (tarkime, drauge su energingaisiais, daug patirties šiame žanre turinčiais Kauno menininkų namais kelerius metus rengėme specialų Poezijos pavasario slemą, atvirą visiems, norintiems dalyvauti, ten pat vyko ir keli literatūriniai protmūšiai, karantino metu (pirmininkaujant G. Jankui) festivalio atidarymas persikėlė į Nacionalinio Kauno dramos teatro balkoną ir jį girdėdavo kiekvienas, žingsniuojantis Laisvės alėja, etc.), finansavimas nuosekliai mažėjo. Pamenu, vienais iš paskutinių savo darbo metų pamačiusi eilinį kartą dar labiau apkramtytą paramos skaičiuką (gal projekto Kultūros tarybai? Nebežinau), tiesiog sėdėjau darbe prie kompiuterio ir žliumbiau. Elementariai sviro rankos – gal tai mes buvome nevykę administratoriai-projektarašiai, o gal viršų kultūroje paėmė masių poreikiai, tenkinami „sausų“ funkcionierių – kas bepasakys.

Tačiau, jei kalbėsime ne apie institucijas ir projektinio kultūros finansavimo ydas (norisi tikėti, kad kada nors jos bus ištaisytos), nemanau, kad Kauno rašytojams dėmesio stinga. Kiekvienas jų turi savo (didesnę ar mažesnę, bet lygiai tiek pat svarbią) auditoriją ir kūrybinių bendraminčių. Kalbu ne tik apie Sąjungą – mieste yra ir kitų organizatorių naujų iniciatyvų (Povilo Ventos Kuprio globojama „Poetų pievelė“, pernai šauniai startavusi VDU inicijuota „Kauno literatūros savaitė“, kūrybos skaitymai bare „Godo“ ir t. t.). Kultūrininkai – labiau bendruomenė nei konkurentai, ir nors gal kartais dvelkteli koks pavydo vėjelis, vietos po saule tikrai užtenka visiems.

Fotomenininkė Milda Kiaušaitė. / Asmeninio albumo nuotrauka.

– Šiuo metu kultūros leidinyje „Nemunas“ dirbate kalbos redaktore. Ką Jums, kaip jaunam žmogui, reiškia legendinis „Nemunas“?

– Siaubas, kokia aš nuobodi! „Nemunas“, lygiai kaip ir literatūra, mane lydėjo nuo mažens. Namuose stovėjo didžiuliai įrišti jo žurnalų, vėliau – laikraščių tomai. Štai, pasitikrinau, net pirmoji mano, tada dvylikametės, „recenzija“ Petro Venclovos nepasakai „Tomukas ieško tėtės“ publikuota ne kur kitur, o „Nemune“. Kai, per stebuklą, jau dirbdama skyriuje sulaukiau naujosios atgimstančio žurnalo redaktorės Erikos Drungytės kvietimo prisijungti prie jo komandos, nustebau, nudžiugau ir persigandau – juk ir maga, ir baisu savomis rankomis prisiliesti prie legendos.

– Rodos, kad kuriančiam žmogui dirbti kalbos redaktoriaus darbą, kuriame kūrybos ne tiek daug, turėtų būti sunku. Kokia šio darbo specifika? Galbūt klaidinga manyti, kad kalbos redaktoriaus darbas yra nekūrybiškas?

– Kažin, ar egzistuoja daug leidinių, kuriuose kalbos redaktorius rūpintųsi vien gramatiškai taisyklinga sakinio struktūra. Va čia tai tikrai būtų nuobodu... Tiksliau, nežinau, ar tokių „grynaveislių“ kalbos redaktorių dar iš viso esama. Kur jau, sakyčiau, redakcijoje tai – mažiausiai laiko ir vargo reikalaujanti darbo dalis. Bent man asmeniškai net svarbiau pasirūpinti sklandžiu stiliumi, aiškia minties raiška, o dar būtina sužiūrėti, ar faktai teisingi, ar terminai tikslūs, ar pavardės tos... Kartais jaučiuosi tikra seklė Morka. Pasitaiko ir žmonių, kurie turi ką papasakoti, jų galvos pilnos įdomybių, tik, štai, tekstą iš lietuvių kalbos dar reikia „išversti“ į lietuvių kalbą, kad taptų suprantamas, paskaitomas. Ir sėdi, dėlioji, raizgai kaip susipynusią grandinėlę. Kūrybos – į valias! Šaunu ir tai, kad įvairios temos, autoriai nuolatos praplečia asmeninį akiratį, visą laiką mokaisi – pradedant naujais žodžiais, kalbos konstruktais, baigiant pasaulio įdomybėmis ar net filosofinėmis idėjomis.

Gal nuskambės juokingai, bet tiek darbas su atvaizdu, tiek su tekstu pirmiausia reikalauja... meilės. Bent trupučio. Tikslas – suvokti turinį (čia išties praverčia ketverių metų tekstų suvokimo praktika filosofijos studijose), pajusti ryšį, ir, ginkdie, minties neiškreipiant, padėti autoriui ją „ištransliuoti“ kuo sklandžiau, pagaviau, pasiūlyti kuo malonesnę, turtingesnę patirtį skaitytojui. Tad reikia kalbėtis, aiškintis, ieškoti kompromisų. Gera, kai pavyksta.

Tas „tobulumo“ siekis jau net vystosi į patologiją – retą lietuvišką tekstą savo malonumui galiu skaityti, mintyse jo nepoliruodama, nebent yra puikus, įtraukiantis taip, kad nė tikrovės durų plyšelio nebelieka. Pasitaiko, metu nė neįpusėjusi – taip išvargina. Tad ilsiuosi krimsdama fantastinę literatūrą anglų kalba – kuo mažiau subtilybių išmanai, tuo mažiau kliūva detalės.

– Esate ne tik šalia kultūros, ne tik ją stebite, bet ir esate fotomenininkė. Iš kur savo darbams semiatės įkvėpimo, ar idėjos gimsta ilgai ir sunkiai galvojant, ar vis dėlto jos nulemiamos kokio nors impulso?

– Netikiu „projektine“ kūryba, suplanuotais pamatymais (paraišką paramai rašau tik tada, kai jau matau, kur einu, kai bent pusė proceso yra įvykusi). Tam tikri vaizdai tiesiog ištinka, ir ilgainiui ima formuotis vienokia ar kitokia visuma. Tarkime, niekada nebuvau labai prisirišusi prie tikrovės, esu nostalgiškos prigimties, tad mano darbuose dažnai išlenda laiko, jo perkreipimo, galima sakyti, falsifikavimo tema (ciklai „Iškreipta atmintis“ (2010–2012), „Keistame laike“ (2013–2016). Taip pat fotografija iš esmės man yra būdas ne tiek analizuoti pasaulį, kiek, pažįstant jį, geriau pažinti save pačią. Pamėginti apibrėžti, ką ir kaip išgyvenu, jaučiu (apie tai – nuo 2011 m. vystomi „Beveidžiai, arba Intensyvios mintys“, „Kasdienybės“ (2014–2016), „Žingsniai visomis kryptimis“ (2014–2020), na, o 2020 m. bendrame eilėraščių ir fotografijų cikle „Palengva (ati)tirpsta“ su poete Dovile Zelčiūte mėginome introspekciją perkelti į dialogą).

Prie viso to, egzistuoja ir minėtojo buvimo šalia kultūros padovanoti vaizdai – nuo 2010 m. pildoma serija „Įsižiūrėjimai. Menininkų portretai“, 2011 m. Kauno karilione užfiksuoti kadrai „Giedrius Kuprevičius. Varpų muzika“, dar paroda netapę, bet virtualioje erdvėje pristatyti „Užmerkti“...

Gaila, pastaruoju metu retai ką bematau. Gal vis tik tas redaktoriaus darbas net per kūrybiškas?..