„Nemuno“ atspindžiai

Pirmieji „Nemuno“ viršeliai, kurti Romualdo Rakausko

Pirmuosius „Nemuno“ viršelius sukūrė talentingas fotografas Romualdas Rakauskas (1941–2021). Pats pirmasis viršelis – su aktorės Gražinos Balandytės (1937–2020) fotografija. Aktorė pasakojo: „Tuometinis „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius poetas Antanas Drilinga paprašė, kad sutikčiau pozuoti fotografams, buvo paskelbtas mano gražiausios nuotraukos konkursas.“[2] Konkursą laimėjęs R. Rakauskas buvo pakviestas dirbti „Nemuno“ redakcijoje.

R. Rakauskas, pradėjęs dirbti „Nemuno“ iliustracijų skyriaus vedėju, suprato, kad čia įprasta reportažinė ar peizažinė fotografija netinka. Jo požiūriu, žurnalui reikėjo ne įvykius fiksuojančios ar akimirkos įspūdį perteikiančios, o apibendrintas prasmes ir abstrakčias vertybes išreiškiančios fotografijos. Tad R. Rakauskas ėmė fotografuojamas scenas režisuoti ir sukūrė savotišką fotografinį literatūros atitikmenį – pradėjo fotografuoti poetines metaforas.[3] Tai buvo posūkis ir fotografo kūryboje. Kurdamas šiam leidiniui, R. Rakauskas atrado fotonovelės žanrą.

„Nemunas“ aktų fotografijomis išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Visgi, jau tuomet nuogame kūne R. Rakauskas įžvelgė kur kas daugiau nei seksualumą ar erotiką: „Su drabužėliais ji bus Marytė ar Birutė. O nuogas kūnas jau virsta simboliu. Jeigu turi kūrybinės jėgos, gali tuo simboliu pasinaudoti. Vien paguldyti ar pastatyti priešais objektyvą ir parodyti gražų kūną neužtenka. Akto nuotraukoje kūnas yra jau ne tik kūnas. Jis susilieja su aplinka, visuma, kurią tu trokšti parodyti.“[4] R. Rakausko žvilgsnis į kūną – menininko žvilgsnis į proporcijas, linkius, šviesą ir šešėlius. Nuogas kūnas jam buvo meno kūrinys.

Cenzūros ypatumai

Sovietmečiu viršeliai, palyginti su turiniu, dar buvo pakankamai nuosaikūs. Tačiau keletas aštresnių vis dėlto praslydo. Vienas viršelis („Nemunas“ 1970/11) tapo itin skandalingu. „Buvome kaltinami, jog viršelio nuotraukoje gulintys jaunuoliai nufotografuoti tiesiog po lytinio akto. Kilo didžiulis triukšmas, tai buvo rimčiau nei papeikimas už aktus“, – pasakojo R. Rakauskas.[5] Iš tiesų tai buvo Vito Luckaus fotografija iš ciklo „Pantomima“, joje pozavo mimai Giedrius Mackevičius ir Nijolė Storyk. „Šiuo atveju estetizuoto kūniškumo persmelktas žvilgsnis fotografijoje įžiūrėjo neteisingus (vertinant pozą ir aprangą) kūnus, todėl ir kilo seksualinių santykių asociacija.“[6] Visuomenė ir cenzūra fotografiją interpretavo pernelyg tiesiogiai.

Man, kaip žmogui, augusiam jau ant Nepriklausomybės slenksčio, cenzūros ypatumai žinomi tik iš sovietmetį išgyvenusių žmonių pasakojimų. Kaip minėjo R. Rakauskas, „žinoma, redakcija sulaukdavo papeikimų, bet rizikuodavo vėl. Ir vėl sulaukdavo papeikimų. Papeikimai kaupėsi, redaktoriai keitėsi.“ Į „Nemuną“ plaukė laiškai. Ypač iš mokytojų. „Jie skundėsi, kad mes griauname dorovę. Dorovė, kaip žinoma, buvo suprantama vienpusiškai.“[7] T. y. bet koks nuogas kūnas buvo „nepadorus“.

Romualdas Požerskis ir „Nemuno“ viršeliai

Fotografas Romualdas Požerskis 1988–1989 metais taip pat sukūrė keletą „Nemuno“ viršelių. R. Požerskis dalijosi atsiminimais apie minėtais metais vykusį kūrybinį komercinį projektą „Miss Photo SSSR“. Maskvietis organizatorius kvietė fotografuoti gražias merginas iš visos Sovietų Sąjungos (Kamčiatkos, Kazachstano, Leningrado, Estijos, Sibiro). Šiame projekte dalyvavo ir keli fotografai iš Vilniaus bei penki iš Kauno.[8] Įdomi ir išskirtinė šio projekto fotografija, kurioje matome dailininko studiją ir pozuotoją, pateko ir ant „Nemuno“ viršelio („Nemunas“ 1989/6). Reikšmingiausias R. Požerskio kurtas viršelis – su Arvydo Sabonio atvaizdu, nes šiandien šis atvaizdas jau yra istorijos dalis. Šių dienų „Nemune“ ant viršelio pozuoja pats fotografas R. Požerskis („Nemunas“ 2021 07–08). Pozuoja su didele kamera, savimi pasitikinčiu, įdėmiu žvilgsniu – tarsi susikaupęs ieškotų dar vieno kadro.

Anot R. Požerskio, sovietiniais laikais žurnalo viršelis turėjo atspindėti gražų gyvenimą arba turėjo būti visiškai neutralus. „Nemuno“ redaktorius ar redakcija pasirinko neutralius, dekoratyvius, jaunus žmones ar šiltai bendraujančias poreles vaizduojančius viršelius, kuriais bandė užslėpti apie kapitalistinį pasaulį spausdinamus tekstus ir atviras, aštrokas kūrybines fotografijas.[9] Viršelio funkcija – pridengti tai, kas atsivertus leidinį kai kuriuos žmones tiesiog šokiruodavo.

R. Požerskio kurti viršeliai atliepia svarbius simbolinius reiškinius. Kaunui svarbus krepšininko A. Sabonio atvaizdas ir lietuvių meilė krepšiniui. Dailininko studija su pozuotoja ir draperijomis nukelia į baroką, sąsajos su Europos kultūra. Dar viename matome šėlstančius jaunuolius – priminimas, kad žurnalas skirtas jaunuomenei („Nemunas“ 88/9).

Sovietinio periodo viršelių klasifikacija

Aptartieji viršeliai reprezentuoja „Nemuną“ sovietiniu periodu. Šio laikotarpio leidinio viršelius galima skirstyti į kelias grupes. Pirma, tai sovietmečio pasaulėžiūrą atskleidžiančios fotografijos, kurios savo ideologija mane nuteikė keistai, ypač jų komentarai. Pvz., rašoma, kad pirmajame viršelyje vaizduojama TSKP suvažiavimo delegatė Jonavos azotinių trašų gamyklos vyresnioji aparatininkė Birutė Navagienė („Nemunas“ 1976/2). Atsiskleidžia to meto požiūris į žmogų, kaip į labai svarbų kolektyvinio darbo sraigtelį. Kažin, ar tokius pavadinimus sugalvodavo patys kūrėjai? Ar jie būdavo nuleidžiami „iš aukščiau“?

Kita to laikmečio fotografijų grupė – meninės fotografijos, kaip R. Rakausko fotografija iš gerai žinomo ciklo „Žydėjimas“ („Nemunas“ 1976/6), kuriame vaizduojamos merginos nuteikia svajingai ir, ko gero, slepia aštresnius kadrus žurnalo viduje.

Dar pasitaiko viena kita paminklo fotografija ar gamtos vaizdas. Nors „Nemuną“ išgarsino aktų fotografijos, ant viršelių dažnesnės tik lengvai apsinuoginusios merginos, pvz., pajūryje („Nemunas“ 1979/8).

Kiekvienas „Nemuno“ numeris – tai visada įdomi patirtis, pateikta itin kokybiškai. / Autorės nuotrauka.

Leidinio stilistikos kaita

Kaip jau minėta, buvo etapas, kai „Nemunas“ prarado kvadrato formą ir buvo leistas kaip laikraštis. Tuometis vyr. redaktorius Viktoras Rudžianskas, priėmęs sprendimą keisti „Nemuno“ formatą, išsaugojo leidinį, kad jis neužsidarytų dėl lėšų trūkumo. Finansinio sunkmečio laiku buvo stengiamasi palaikyti kultūrinę gyvastį ir reprezentuoti kultūrą, prisitaikant prie pakitusių sąlygų ir ieškant sprendimų. Pakito ne tik leidinio materialioji forma, pobūdis, periodiškumas, stilistika, bet ir tam tikri turinio aspektai.

Būtent laikraštinį formatą skaitydavau mokykloje. Man jis atrodė jaukus, savas. Vėl tapęs kvadratu, prarado tą ypatingą laikraščio traškėjimą, tapo ne toks patogus įsidėti kur nors keliaujant.

Prie kvadratinio formato grįžta po penkiasdešimties metų – 2017 m. Kai redaktore tapo Erika Drungytė, ji su Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetu sutarė, kad studentai dalyvaus žurnalo vizualinio atnaujinimo kūrybinėse dirbtuvėse. Gavusi studentų pasiūlymus, ji pakvietė Darių Petreikį padėti atsirinkti vertingus darbus. Aptariant dirbtuvių rezutatus, redaktorė pasiūlė Dariui imtis leidinio maketuotojo darbo. Taip D. Petreikis tapo „Nemuno“ žurnalo dizaineriu, ėmėsi ne tik maketavimo, bet ir leidinio vizualinio identiteto pokyčių.

„Nemuno“ viršeliai šiandien

Šiandien ant „Nemuno“ viršelių – įžymūs kultūros žmonės. Kad viršelis patrauktų skaitytojo dėmesį, kad būtų išlaikyta leidinio koncepcija ir estetika, šiandien dirba du broliai, save šmaikščiai vadinantys broliais liumjerais. Tai – fotografas Tomas Petreikis ir dizaineris Darius Petreikis.

Kaip pasakoja viršelių kūrėjai Petreikiai, viršelio stilistiką apibrėžia fizinis žurnalo formatas ir fotografavimo specifika. Anot fotografo T. Petreikio, pirmiausia kalbama su viršelio herojais, klausiama, kaip jie save mato ar nori matyti, stengiamasi nespausti jų į įsivaizduojamas klišes.

„Nemuno“ kūrėjai teigia, kad šiandien „Nemune“ nėra cenzūros, jokių „iš aukščiau“ nuleistų nurodymų, koks turi būti viršelis. Anot jų, vieninteliai apribojimai – tiek, kiek autoriai leidžia sau fantazuoti ir kiek fotografuojamas personažas leidžiasi į pasiūlytus kūrybinius eksperimentus.

Atrodytų, kad žurnalas, pasikliaudamas tam tikromis taisyklėmis, kuria save kaip individą, bet iš tiesų kūrėjai, susipažinę su personažu, laiku, vieta, tas taisykles drąsiai sulaužo, pvz., pozuotojui ant veido uždėdami kiaušinienę, vis sugalvodami kokią konkrečiam žmogui tinkančią detalę. „Nemuno“ viršeliai iki šiol pasižymi ypatinga estetika, minimalizmu, atidumu kiekvienai detalei. Ir lašeliu intrigos.

„Nemunas“ – leidinys, gimęs ir tebegyvuojantis Kaune, nors skaitomas visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Ar beįmanoma suskaičiuoti, kiek žmonių fotografijų pateko ant leidinio viršelio? Kiek jų reikėjo nufotografuoti! Šiandienio „Nemuno“ koncepcija yra labai aiški: viršelio žmogus ir interviu su juo – esminė numerio gija. Ant viršelio dar įvardijami svarbiausi autoriai, nedideliu šriftu įkomponuota kaina. O užrašo stilistika ne atkartoja, bet atliepia pačius pirmuosius leidinio viršelius.

„Nemuno“ viršeliai iki šiol pasižymi ypatinga estetika, minimalizmu, atidumu kiekvienai detalei. Ir lašeliu intrigos. / Autorės nuotrauka.

Kodėl mane dar paauglystėje taip traukė „Nemuno“ tekstai ir vaizdai? Kodėl namie kaupiu „Nemuno“ kolekciją? „Nemunas“ – jau savaime vertingas kaip kultūros leidinys. Be to, kiekvienas išleistas žurnalo numeris – tai visada įdomi patirtis, pateikta itin kokybiškai. Kaunas turi stiprų leidinį. Noriu jam palinkėti išlaikyti savitumą, neprarandant aktualumo šių dienų kultūra besidominčiam žmogui. Bet ir kartas nuo karto atsinaujinti, kad „upė neužpelkėtų“. Ar šiuolaikinis „Nemunas“ pritraukia jauną auditoriją? Juk buvo kurtas kaip leidinys jaunimui? Telieka retorinis klausimas.

Pabaigai, įdomus faktas, kurį papasakojo R. Požerskis: jo duktė Monika feisbuke pamatė fotografiją – „Nemuno“ žurnalas 2021 07 atremtas brangaus Romos viešbučio kambario lentynoje![10]

Šaltiniai:

[1] Iš asmeninio pokalbio su Romualdu Požerskiu. 2023 m. balandis.

[2] „Gražina Balandytė: „viršelio“ prisiminimai“. Nemunas. 2004 05 06, p. 5.

[3] Pabedinskas, T. Apie kūrybą. Prieiga internete: http://www.mmcentras.lt/autoriai/romualdas-rakauskas/582

[4] Ten pat.

[5] Klumbys, V. ir Vaiseta, T. 2022. Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje. Vilnius: baltos lankos, p. 77–78.

[6] Ten pat.

[7] Nastaravičius, M. 2012, „Romualdas Rakauskas: „Esu vidutinio talento, vidutinių galimybių ir vidutinio ūgio“. Prieiga internete: https://www.15min.lt/naujiena/kultura/asmenybe/romualdas-rakauskas-esu-vidutinio-talento-vidutiniu-galimybiu-ir-vidutinio-ugio-285-200054#axzz1pZeZM0PD

[8] Iš asmeninio pokalbio su Romualdu Požerskiu. 2023 m. balandis.

[9] Iš asmeninio pokalbio su Romualdu Požerskiu. 2023 m. balandis.

[10] Iš asmeninio pokalbio su Romualdu Požerskiu. 2023 m. balandis.