(Ne)regystės akiniai

„Nieko nėra baisiau, nei sapnuoti dūžtančius akinius“, – taip prasideda Gyčio Norvilo knyga „Požemių paukščiai“, o kartu ir mano kelionė su ja. Į knygyną įpuoliau paskubom, lietaus ir šalčio genama, akinių stiklus tuoj pat aptraukė svaiginanti migla, o aš bandžiau apsimesti, kad man tai visai netrukdo. Knygą greičiau pajutau, nei pamačiau. Vedžiojau pirštais per knygos skūrą. Ėmiau ją uostyti. Įkišau veidą į puslapius. Ir prisiminiau tėvelį, kuris skaitydavo būtent taip: storastiklius nesimpatiškus ir vis per silpnus akinius įkišdavo į knygą ir skaitydavo. Ir nebuvo didesnės nelaimės nei tų akinių nulūžusi kojelė ar įdaužtas stiklas. Tad skaitydama pirmuosius knygos puslapius, sugrįžau į laikus, kai pasaulio (ne)regėjimas man rodėsi neįmenama mįslė. Gal tikėjausi atsakymo, kodėl vieni mato geriau nei kiti, o galbūt mes visi kartais esame neregintys.

Ilgai teko stebeilyti pro apvarvėjus akinius į tamsiai mėlyną keistokomis oranžinėmis dėmėmis margintą viršelį, kol susizgribau nusiimti akinius. Kartais aiškiausiai regisi būtent tada, kai nesistengi įžiūrėti. Iškart atpažinau krienus, kuriuos smagiai kasdavo ir dar smagiau šokčiodamas ir kosėdamas valgydavo tėvelis. Neįprasta knygos viršeliui pasirinkti tokius iš pirmo žvilgsnio nepatrauklius šakniastiebius. Ir iš antro žvilgsnio jie patrauklesniais netampa, tačiau sudomina ir patraukia. Imu svarstyti, kodėl pasirinkti būtent krienai ir kokia viso to prasmė. Knyga maloniai gula rankose, o tekste oranžine spalva vertikaliai parašytos pastabos ir paaiškinimai atrodo išskirtinai. Pasiekus „Bestiariumą“, knyga persimaino – nepaprastai talentingos knygos dailininkės Deimantės Rybakovienės sukurtos iliustracijos įtraukia į kitą, potekstėse ir paraštėse egzistuojantį, pasaulį. Ir tik vėliau, perskaičius knyga vertikaliai ir horizontaliai, tampa aišku, kad nėra knygoje šito ar kito pasaulio: viskas susipynę ir susiję (ne)regimais, giliai po žeme susisiekiančiais šaknų siūlais.

G. Norvilo knyga „Požemių paukščiai“ sudomina ne tik ginčytis ir prieštarauti (o gal ir linkčioti) verčiančiais pasisakymais bei stipriu, neretai aštriu kaip tas krienas žodynu, bet ir savo žanru. Esė, bestiariumas, artefaktai – taip savo knygos žanrą įvardina pats autorius. „Požemių paukščiai“ galėtų būti priskiriami personaliosios esė žanrui, nes, kaip straipsnyje „Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo“ rašo lietuvių filosofė, eseistė, literatūros kritikė Jūratė Baranova, „personaliojoje esė visada kalbama pirmojo asmens vardu ir personalioji esė tam tikru požiūriu yra jo autorius“ (Baranova, 2004, 116). G. Norvilas visame tekste kalba pirmuoju asmeniu ir net skyriuje „bestiariumas“, kuriame krienų šaknys įgauna savarankiškų veikėjų vaidmenį, išlieka pirmojo asmens kalbėjimas ir net krienus norisi tapatinti su autoriumi. Visame tekste autoriaus žodis atviras, asmeniškas, persmelktas (savi)ironijos, (savi)kritikos ir daugiasluoksniškumo, jaučiamas specifinis rašytojo braižas, kurio nesumaišysi su jokiu kitu. Gali pasirodyti, kad autorius kalba tik apie save, tačiau, pasak J. Baranovos, kuri remiasi ir gerai žinomo eseisto Philipp’o Lopete’o darbais, „[i]š tikrųjų, kai eseistas kalba tarsi apie save, jis kalba ne apie save, o apie bet kurį žmogų galinčią ištikti patirtį. Tai reiškia, kad kai jis kalba apie save, jis kalba, iki tam tikro laipsnio, apie mus visus“ (Baranova, 2006). Neretai atrodo, kad autorius sėdi visai šalia skaitytojo ir kalba asmeniškai jam, tokiu būdu sumažindamas atstumą tarp adresanto ir adresato. J. Baranova pastebi, kad „personalieji eseistai kalbasi su savo skaitytojais todėl, kad yra įpratę diskutuoti patys su savimi. Dialogo forma literatūroje įtvirtinta jau nuo Platono laikų. Personalioji esė – tai tam tikra literatūrinė komunikacija“ (Baranova, 2006). Komunikacija „Požemių paukščiuose“ iš tiesų atlieka itin svarbų vaidmenį, nes skatina ne pasyviai skaityti, o aktyviai įsitraukti į tarp eilučių glūdinčias diskusijas ir kelti įvairiausius klausimus.

Svarbu paminėti, kad G. Norvilas ankščiau rašė tik poeziją. Jo eilėraščių rinkiniai (Akmen-skeltės, Skėrių pusryčiai, Išlydžių zonos ir kiti) yra pelnę ne vieną apdovanojimą: Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija, Jotvingių premija, Bronio Savukyno premija ir kiti. Skaitant „Požemių paukščius“ kartais atrodo, kad poezija niekur nedingo, ypač bestiariume ryškus poetinis, mistiškas ir magiškas pasaulis. Nors knygos autorius poezijos savotiškai kratosi, jos neneigia: „Per neapdairumą, tuštybės genamas į pasaulį esu paleidęs keturias poezijos knygas, bet tikiuosi – jos atsirado iš NEKŪRYBOS.“ (Požemių paukščiai, 2024, p. 85) Iš kūrybos ar nekūrybos, atsitiktinai ar tyčia atsirado ir „Požemių paukščiai“, pažadinantys kažin kokią priešistorinę trauką žemei, o tiksliau – tam, kas po ja.

Knygos struktūra unikali savo teksto išdėstymo principu ir vizualumu. G. Norvilo knygoje galima matyti vertikalų teksto sluoksniškumą, kuris primena žemės pjūvį: nuo paviršinių, lengvai regimų ir suprantamų, iki gilesnių, vos įžiūrimų, galiausiai tik apčiuopiamų ir spėlioti verčiančių sluoksnių. Tekstai persmelkti žemės motyvo, pati žemė, dirva, purvas čia lyg atskiras pasaulis, kuriame veikia tokios būtybės kaip kurmiai ar krienai, apie kuriuos paprastai nesusimąstome. Žemė čia ne vien dirva. Jau nuo senovės Graikijos laikų deivė Gaja, dar kitaip vadinama Žemės motina ir dievų promote, laikyta vaisingumo ir motinystės įsikūnijimu, išminties globėja, likimo bei jo paslapčių žinove. „Požemių paukščiuose“ žemė yra Motina, kurios įsčiose užsimezga įvairiausia gyvybė ir G. Norvilas į paviršių ištraukia tas gyvybės formas, apie kurias mes retai susimąstome: krienus, kurmius ir net mus pačius.

Knyga prasideda dienoraštį primenančiais datuotais įrašais. Pirmajame skyriuje „Labirinte“ itin ryškus ir dažnai sutinkamas akinių motyvas. Akiniai čia tarsi pasaulio (ne)regėjimo metafora. Norint matyti aiškiai, reikia kritinio žvilgsnio dioptrijų ir rožinio pasaulio iliuzijas perreginčių lęšiukų. Pasakotojui akiniai – vartai į pasaulį, kurie nuolat užsiveria: tai psichiškai nestabili, bet labai simpatiška karvė uodega išmuša akinių stiklus, tai dar kokios nelaimės nutinka (p. 18). Gal ironiškai, o gal visai rimtai prašoma net ir palaidoti su akiniais (p. 32). Mirtis G. Norvilo tekste vis šmėsteli, vis kyšteli savo juodo apsiausto skverną ir, kaip jis rašo pats, tenka mokytis apmirti ir pratintis prie žemės: „<…> nuo pat vaikystės pratinausi prie žemdirbystės ir žemės, o tai reiškia – mokiausi mirti, apmirti. Juk nieko kito ir neveikiame, tik matuojamės žemės įkapes, žemės švarką.“ (p. 19). Ši mintis pažadino keistą norą neigti, prieštarauti – juk gyvenimą reikia matuotis, ne įkapes. Prireikė du kartus pasimatuoti knygą ir pasireguliuoti savo akinių dioptrijas, kad išdrįsčiau žvilgtelt po žeme, pažiūrėti, kaip rašo G. Norvilas, iš po velėnos, kur skraido sunkiai sugraibomi požemių paukščiai.

Gytis Norvilas. Požemių paukščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 184 p. Viršelio ir iliustracijų autorė – Deimantė Rybakovienė

Pradėjusi nuo žoliapjovės neregėjusios vejos, kišu veidą į juodžemį. Ten užsimezga ir pačio pasakotojo istorija. Knygoje minima tiek 1980-ųjų geopolitinė padėtis, tiek gariūnmetis, tiek iš asbesto bei šiferio ręstas tuometinis pasaulis, kurio likučius dar ir šiandien galima aptikti sau virš galvų. Nereikia toli dairytis – mano garažą slegia asbestiniai istorijos artefaktai. Praėjusiame tūkstantmetyje gyvenę puikiai atpažins vatines kaldras, žigulius ir kurtkes, o šio tūkstantmečio piliečiams anie simboliai gali pasirodyti istorinėmis iškasenomis. Daiktinių įrodymų ir pavyzdžių gausa G. Norvilo kūryboje kuria autentišką ir įtikinančią realybę, o pasirinkti apčiuopiami objektai padeda įlįsti į gilesnius teksto sluoksnius. Kaip pavyzdį norisi pateikti dviratį. Dviračiai man iš principo nepatinka ir susižavėjimo jais aš nesuprantu. Todėl skyrių „Dviratžmogis, arba Svarbiausia – skambutis“ skaičiau įtariai. Įtariai, nes mane, kaip, drįstu teigti, ir daugelį kitų, veikia išankstinės nuostatos. Tačiau dviratis čia yra ne šiaip transporto priemonė, o greičiau visuotinis reiškinys, simbolizuojantis žmonijos raidą. Žmogus, pasak knygos autoriaus, „it patrakęs dviratį vis dar bando išrasti, lyg neužtektų esamo, bet išeina tik atominės, vandenilinės bombos, povandeniniai laivai, elektros kėdės, hadronų greitintuvai, separatoriai, kartuvės, nepilotuojami lėktuvai“ (p. 28). Šį beprasmišką dviračio išradinėjimą lydi nuolatinės lenktynės. Laimėtojų nebus, nes „galinis ratas priekinio niekada nepasivijo ir nepavys“ (p. 27). Tiedu ratai pervažiuoja mane lyg gyvenimo prasmės ir beprasmybės metafora. O tokių metaforų ir nuorodų į (ne)gyvenimą G. Norvilo tekste gausu. Gausu ir gyvybės, suteiktos iš pirmo žvilgsnio bedvasiams daiktams.

Bedvasis, mano manymu, yra ir dušas. Juk kokią gyvybę ar juo labiau sielą galima aptikti nerūdijančio plieno vamzdžių, dušo galvučių ir įstiklintų durų komplekte? Tačiau skyriuje „Moteris duše“ dušas tampa sakralia vieta, kurioje įvyksta savotiškas apsivalymas, išganymas. G. Norvilas sugeba susieti nesusisiekiančius dalykus. Vanduo yra viso ko pradžia, jis apvalo, tad turbūt nesvarbu, iš šaltinio jis ar iš dušo galvutės. Bedvasiais drįsau laikyti ir kurmius, kuriuos dauguma žmonių, o ypač turinčių sodus ir daržus, keikia ir visais įmanomais būdais stengiasi išprašyti iš savo teritorijos. Kokių tik brutalybių nesiima žmogus, siekdamas išginti šiuos kenkėjus: tai verdančio vandens į kurmiarausį pripila, tai spąstų ar nuodų pridėlioja. Skaitant skyrių „Kurmių Velykos, arba Nemirė ir neprisikėlė“ kyla dvejonių, kurie gi čia tikrieji kenkėjai – kurmiai ar žmonės. Skaitant šį skyrių, kuriame daug dėmesio skiriama religinei šventei Velykoms, aiškiai juntamas Biblijos kontekstas: Kristus prisikėlė iš numirusiųjų per Velykas. Biblijinis intertekstas „Požemių paukščiuose“ transformuotas – per Velykas čia prisikelia kurmiai.

G. Norvilas taip pat paliečia ekologines ir humanistines temas. Nors patys kilę iš gamtos, kratomės jos, save iškeliame kaip svarbiausią ir esminę mūsų planetos figūrą ir neigiame viską aplink. Svaidomės gražiais ekologiniais šūkiais, jog saugome gamtą, tačiau iš tiesų saugome tik patys save ir net menkiausios empatijos kurmiams nejaučiame. „Kur žmogus – ten disbalansas ir noras paveržti, valdyti, diktuoti sąlygas ir teršti. Taip, nesimpatiškas man žmogus“ (p. 156) – knygoje rašo G. Norvilas. Taip nesimpatiškas ir man ima rodytis žmogus. Niekada nebūčiau sugalvojusi jo palyginti su kurmiu, tačiau akivaizdu, kad ne tik su kurmiais, bet ir kitokiais bei svetimais mes elgiamės analogiškai – eliminuojame. G. Norvilas kurmį, matyt, ne šiaip sau pasirinko. Jis – sukeistas biblijinis personažas, atgimęs per Velykas. Jo karalija – požemiai, kur nereikia geros regos. Galbūt kurmis – tasai mistiškasis požemių paukštis, įsirausęs G. Norvilo knygos puslapiuose. O gal tai aklųjų sinonimas, nes net neregiai draugiškai vienas kitą vadina kurmiais. Knygoje jau minėtas akinių motyvas ir (ne)regėjimo svarba reabilituoja kurmius, o tekste nuolat juntama (savi)ironija žavi ir traukia. Kyla net savotiškas pavydas – ir aš norėčiau į savo gyvenimo dramas ir tragedijas pažvelgti pro saviironijos stiklus. Ir dar norėčiau dažniau būti kurmiu – regėti, kaip rašo G. Norvilas, uosle, klausa ir pirštų galais.

„Požemių paukščiuose“ „kapstomasi“ ir po kūrybos dirvą. Kas gi yra tasai kūrybiškumas? Ir kaip pamatuoti rašytoją? G. Norvilas prisipažįsta nežinantis ir svarsto: „Tas, kuris suvelia teksto veltinį, bet gerai ir gražiai atrodo, neršia socialinių tinklų baseinėliuose?“ (p. 67) Tokiais ir panašiais pasisakymais autorius užmeta tinklą, į kurį ima kliūti nepatogi tiesa: rašytojais tampa visi, kas netingi, knygų autoriai pataikauja madai ir skaitytojui, siekia apdovanojimų ir šlovės, kuria estetišką, bet plokščią ir bedvasį turinį ir užsiima viskuo, tik ne KŪRYBA. G. Norvilas daug dėmesio skiria poezijos, kaip meno, sąvokai ir prasmei, ir teigia, kad „<…> hermetiška poezija, besigrožinti tik savimi, niekur neveda. Poezija turi būti aktyvi. Man regis, arba yra poezija, arba jos nėra. <...> Kažkodėl gerą gydytoją ar sėklintoją nuo blogo skiria visi.“ (p. 83) Poezija knygoje dar apibūdinama kaip „kalbos erotika“ (p. 82) ir esanti „už įstatymo ribos, nuteistųjų pusėje, nuteistoji, bet neteisianti“ (p. 61). „Mes pernelyg kuriame, pernelyg daug rašome“, (p. 83) – teigia G. Norvilas, pridurdamas, kad šiandien mes visi esame priklausomi nuo kūrybos, kuri tapo tarsi dar viena pramonės šaka. Kažin, ar galima kūrybą uždaryti į fabrikus ir įtupdyti į gamyklines linijas? Kūrybą, ypač poeziją, G. Norvilas lygina su laukiniu gyvuliu, kurį reikia sumedžioti be jokių instrukcijų ar varovų, pasikliaunant vien instinktais ir nuojauta. Ne veltui ankščiau rašiau, kad G. Norvilas kapstosi po kūrybos DIRVĄ, o ne cechą ar aptvarą. Kūryba privalo būti laisva, laukinė, nepatogi, nepaisanti madų ir pageidavimų. Lyg natūrali dirva, kurioje, be žmogaus įsikišimo, vyrauja tobula harmonija. Tobula harmonija dirvai, ne žmogui. Tad gal ir kūryba pati sau, ne žmogui, turi būti harmoninga?

Skaitant knygą gali pasirodyti, kad apie žemę, požemius, augalus ir gyvulius čia kalbama daugiau nei apie žmones. Galbūt toks ir yra tikslas, mat žmogus – pernelyg susireikšminęs ir išpuikęs. Toks dėmesys detalėms ir gyvūnams yra būdingas eseistams. „Eseistai pastebi ne tik buities daiktus, bet ir įvairiausius smulkius gyvūnus“ žurnale „Metai“ teigia J. Baranova (2006). G. Norvilas skyriuje „Apie gyvulius ir kitus žmones“ žmogaus neatskiria nuo gyvulio, neišaukština jo ir svarsto, kad šiandien žmogus į namus gyvūnus įsileidžia ne šiaip sau: „Gyvūnas šalia suteikia tam tikrų lengvinančių aplinkybių, kurios paneigia... tave kaip gyvūną, tave irgi esant gyvulį“ (p. 90). Argi dažnai mes įsileidžiame tokias mintis? Kažin. Paberiame nuodų žiurkėms, skruzdėlėms ir kurmiams, sėdam į savo elektronines karietas ir riedam toliau. Šioje knygoje gausu tokių ir panašių aštrių pasisakymų, iškeliančių tamsiąsias žmogaus puses. Retoriniai klausimai, nutylėjimai, diskusijoms ir ginčams atviri teiginiai knygos skaitymą paverčia susitikimu su savimi. O sutikti save ir apnuoginti sielą gali būti nemalonu, tačiau būtina.

„Požemių paukščiai“ labiausiai išsiskiria konceptualiausiu knygos skyriumi „Bestiariumas“. Bestiariumas (lot. bestiarium < bestiarus – žvėrinis) yra gražiai iliustruotas viduramžių pamokomojo pobūdžio aprašymų rinkinys, pagrįstas žvėrių gyvenimo motyvais. G. Norvilo žvėrys čia kiek neįprasti – krienai. Pačio rašytojo iškasti ir nufotografuoti, jie tampa vizualiais tekstą papildančiais savarankiškais personažais. G. Norvilas vieno interviu metu teigė, kad krienai, iškasti ir nufotografuoti, tarsi patys prašėsi istorijų ir teisės gyventi. Taip ir gimė skyrius, kur krieniškieji personažai, pakrikštyti itin reikšmingais ir daugiaprasmiais vardais (Portfelinis skrajukas, Raidiniai stalčiukai, Gyvaliepsna, Militarinis patriotas, Gėrikas, arba Kliuku srėba ir kiti) ima skleistis kaip pilnaverčiai veikėjai. Jie poetiškai pasakoja istorijas – tiek savas, tiek knygos autoriaus išgyventas, tiek mistiškas, magines ir žemėtas. Galbūt tokie spalvingi ir išplėtoti personažai ir yra tikrieji požemių paukščiai? Skaitydama juos visus atpažįstu. Ne veltui. Kaip apie vieną iš krienų, Gėriką, arba Kliuku srėbą, skyriuje „Bestiariumas“ rašo G. Norvilas, „[r]eikia pasakyti, kad šio paukščio esti mumyse visuose“ (p. 117).

Knygos autorius G. Norvilas labai (savi)ironiškas ir kritiškas. J. Baranova, rendamasi P. Lopate‘u, reziumuoja, kad „personalusis eseistas neišvengiamai atsiduria tarp dviejų polių: kuklumo ir egocentrizmo, universalumo ir ekscentriškumo. Judėti tokia trajektorija jis gali tik apsiginklavęs humoro ir ironijos gebėjimu“ (Baranova, 2006). Kartais sunku atpažinti, kur tai tik sarkastiškas juokas, ironija, o kur kalbama rimtai. Skyriuje „Ilgi kaip šimtmečiai metai“ G. Norvilas kelia klausimą, kas šiandien yra rašytojas. Trumpai apibūdina jį kaip socialiniuose tinkluose neršiantį ir gražiai tekstą pateikiantį veikėją, dažniausiai – moterį. „Dažnai tai jauna moteris, mergina, jos dabar madingos, vyrai juk visi patinai, smurtautojai ir prievartautojai – šie komerciškai ne itin perspektyvūs“ (p. 67), rašo G. Norvilas. Ir prideda: „Na, feministės, klykit, jau rinkit akmenis, klijuokit seksisto etiketę.“ (p. 67) Galima aiškiai jausti sarkazmą ir ironiją, kalbėjimo tonas pašiepiantis, tik akimirką kylą klausimas, ką – realią situaciją, stereotipus ar seksizmą? Niekas nepasakoma aiškiai, tik duodama darbo galvai – svarstyti, ginčytis ar pritariamai linksėti. Svarstau, ginčijuosi ir nežinau, ar pataikau sulinksėti ten, kur reikia. Nors nedidelė ir simpatiška, knyga skaitosi lėtokai, vis reikia stabtelti. Knygos rašymo stilius nėra patrauklus šiandieniniam išlepusiam skaitytojui, tačiau tokio pobūdžio tekstai yra būtini kritinio mąstymo ugdymui ir literatūrinio skonio lavinimui. Ir nors kartais skaitant buvo visai neskanu, pats G. Norvilas man kažkuo artimas. Kuo – nežinau. Jaučiu, ką jis nori pasakyti, bet negaliu įvardinti. Gal todėl, kad ir savęs pačios nesugebu apibūdinti. O G. Norvilas kažkokiu nežemišku (ar kaip tik – labai žemišku) būdu pataiko į pačias mano šaknis ir aš kaip tie krienai – augu, šakniju, keroju, jaučiu, bet negaliu kalbėti žodžiais, nes jų po žeme juk nėra. Gal tai ir yra atsakymas į visą laiką kirbėjusį klausimą, kas gi tie požemių paukščiai? Tai – mes. Iš žemės atėję, ant žemės gyvenantys ir į ją sugrįšiantys. Ir vis bandantys atpažinti save. Šiandien aš pati kaip kurmis, besimatuojantis juodastiklius akinius – labiau po žeme, nei ant jos. Ir pabaigai norisi pacituoti G. Norvilo žodžius: „Gal reikėtų orientuotis į šaknis, ne į žiedus? Žiedai – gražu, bet grožis labai efemeriškas, apgauna.“

Literatūra:

Baranova, J. 2006, „Lietuvių personalioji eseistika: tarp žaismės ir fundamentalumo“, žurnalas Metai, Nr. 10. Prieiga per internetą: zurnalasmetai.lt/jurate-baranova-lietuviu-personalioji-eseistika-tarp-zaismes-ir-fundamentalumo/

Baranova, J. 2004, „Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo“, žurnalas Metai, Nr. 11, p. 116. Prieiga per internetą: https://www.zurnalasmetai.lt/jurate-baranova-eseistika-tarp-ispudzio-ir-naratyvo/

Lopate, P. 1994, The Art of the Personal Essay. An Anthology from the Classical Era to the Present, New York, London, Toronto, Sydney, Auckland: Anchor books.

Norvilas, G. 2024, Požemių paukščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.