Paroda, padiktuota paties gyvenimo
Sausio 25 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidaryta paroda „Mes silpnesni už daiktus“, skirta poeto, eseisto, vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Navako 60-ies metų jubiliejui. Į parodos atidarymą sugužėjo gausus būrys asmeniškai poetą pažinojusiųjų ar jo kūryba besižavinčiųjų. Kiekvienas iš susirinkusiųjų, kaip teigė parodos kuratorė Audronė Meškauskaitė, yra susikūręs savąją Kęstučio versiją. Visgi šioje parodoje K. Navako istoriją pasakojo jo asmeniniai daiktai.
Gabija Barišauskaitė
1/27/2024
Namai – žmogaus veidrodis
Parodos atidarymas simboliškai pradėtas K. Navako poezija, kurią skaitė aktorius Vytautas Gasiliūnas. Nuskambėjus poezijai parodos pagrindinę mintį pristatė ir atsiminimais apie K. Navaką dalijosi rašytoja ir parodos kuratorė A. Meškauskaitė. Ji minėjo, kad šią parodą galime dedikuoti ne tik Kęstučiui, bet ir Lordui Baironui, kurio gimtadienis buvo sausio 22 dieną, o K. Navakas jo gimtadieniu rūpinosi labiau nei savuoju.
Anot kuratorės, kai Kęstutis išėjo, ji dažnai sulaukdavo klausimo, kas nutiks su jo namais, biblioteka ir vinilais? Kuklūs, tylioj Žaliakalnio gatvelėje esantys namai iki šiol išliko praktiškai tokie patys, kokie buvo dar poetui esant gyvam. Būtent todėl A. Meškauskaitė ir sugalvojo juos įamžinti, nes namai yra išdavikai, jie išduoda viską, ką galima pasakyti apie žmogų. „O jis buvo labai išradingas gyvenimo režisierius, ir visa tai atsispindėjo jo namuose, kambariuose“, – kalbėjo A. Meškauskaitė.
Mintimis apie parodos rengimą dalijosi ir jos dizainerė Inga Zamulskienė. Jos teigimu, daiktai pasirinkti dėl to, kad jie negali įžeisti, nuskriausti, juos gali valdyti. Kiekvienas, stebėdamas šią parodą, gali užmegzti ryšį su buvusiu laiku, patirti ir prisiminti ką nors asmeniško.
K. Navako kūrybą skaitė aktorius Vytautas Gasiliūnas. Parodą pristatė jos kuratorė Audronė Meškauskaitė ir dizainerė Inga Zamulskienė.
Kambariai – skirtingų gyvenimo tarpsnių simboliai
Paroda struktūruota pagal K. Navako namuose esančius kambarius: palėpė, raudonasis kambarys, paskutinis kambarys. Jie simbolizuoja tam tikrą gyvenimo tarpsnį. Palėpė – pirmasis poeto kambarėlis vaikystėje. A. Meškauskaitė teigė norinti, kad visi pamatytų tą mažą, tvarkingai sušukuotą berniuką, kuris sugalvodavo netikėčiausių dalykų ir kolekcionavo pašto ženklus. Raudonąjį kambarį kuratorė įvardijo kaip gyvenimo metaforą, nes K. Navako gyvenime buvo begalė temų. Šiame kambaryje parodyta tai, ką buvo galima rasti poeto stalčiuose, lentynose. Paskutinis kambarys, žinoma, pats liūdniausias. Jame, anot A. Meškauskaitės, daugiausia tylos. Šiame kambaryje daugiausia eksponuojami vertimai, kuriuos poetas vertė paskutiniaisiais savo gyvenimo metais.
Trys Navakai
Poetas, eseistas, pirmasis K. Navako redaktorius Donaldas Kajokas pasakojo pažinojęs tris K. Navako versijas. Pirmasis Kęstutis – septyniolikmetis, besimokantis paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Iš šio gyvenimo tarpsnio D. Kajokas pasidalijo jų pažinties istorija:
„Per Poezijos pavasarį, kai dalyvių autobusiukas važiavo atgal, vienas vaikinas atsisėdo prie manęs. Tik vėliau supratau, kad jis atsisėdo ne be reikalo. Jis buvo iš tų, kurie jausdavo, prie ko reikia atsisėsti, prie ko galima ar malonu atsisėsti. Jis norėjo man parodyti savo eilėraščius, prisipažino, kad juos rašo, sako, atnešiu jums eilėraštį. Atnešė du sąsiuvinius, paskui pasižiūrėjau, kad tie sąsiuviniai parašyti skirtinga rašysena: viename sąsiuvinyje buvo stipresni eilėraščiai, o kitame – apysilpniai. Kai jis atėjo, aš taip jam ir pasakiau. Ir tada supratau, kad jis ir mane tikrino, ar aš suprantu gerą poeziją, ar ne, nes geresnė poezija buvo jo“, – prisiminimais dalijosi D. Kajokas.
Antrasis Kęstutis, anot D. Kajoko, jau išleidęs knygą „Krentantis turi sparnus“, įkūręs knygyną „Septynios vienatvės“, pasitikintis savimi, šiek tiek arogantiškas, į kolegas žiūrintis „iš viršaus“, pajutęs savo neeilinį talentą. O trečiasis – tas, kuris jau suprato, kad serga. Tada jame neliko jokios arogancijos, atsirado atjauta ir supratimas žmonėms.
Besidalindamas mintimis apie K. Navako pripažinimą ir palikimą, D. Kajokas juokavo, kad Kaune jau yra Kęstučio gatvė, todėl dėl šio įamžinimo nereikės niekam stengtis.
Poetas, K. Navako bičiulis Donaldas Kajokas.
Parodos atidarymas užbaigtas K. Navako kūrybos skaitymais bei jaunosios kartos poeto ir menininko Dominyko Andriuškevičiaus vintažine kamera nufilmuoto trumpo filmo, kuriame – autentiški vaizdai iš K. Navako namų, peržiūra. Paroda veiks iki 2024 m. kovo mėn. pabaigos.
Svetainėje „Humanitarų meka“ taip pat galite virtualiai pasivaikščioti po K. Navako namus: K. Navako namai
Paroda „Mes silpnesni už daiktus“. Nepamirštas svarbus akcentas – geltona rožė. / Gintarės Navakauskaitės nuotraukos.