Pasaulio trapumo refleksija „Ankančiam pasauly“

„Ką reiškia ankančiam pasauly apakti? Vienintelė išeitis mums visiems – mokytis vaikščioti nemačiomis.“ (119 p.) Būtent ši mintis taikliai nusako nuotaiką, juntamą lietuvių prozininko, vertėjo Valdo Papievio naujajame romane „Ankančiam pasauly“ („Odilė“, 2025), kuriame jautriai ir poetiškai susipina vaikystės atodūsiai, Normandijos peizažai ir šiuolaikinio pasaulio trapumas. Tai kūrinys apie tylų buvimą, praradimus ir šviesą, kurią galima atrasti net skausme. Romane vaizduojamas žmogaus gyvenimas miesto erdvėje yra kupinas tylos, vienatvės ir nuolatinių apmąstymų apie laiką bei buvimą pasaulyje. Tai kūrinys apie bandymą suprasti save aplinkoje, kuri atrodo vis labiau svetima ir nebeaiški. Nuotaika rami, melancholiška, kartais net slogoka, tačiau kartu joje išlieka ir tam tikras šviesos pojūtis.

Autorius kalba apie vienatvę, svetimumą, laikinumą, žmogaus ryšio su aplinka silpnėjimą. Šios temos itin aktualios šiuolaikiniam skaitytojui, gyvenančiam nuolatinio skubėjimo, informacijos pertekliaus ir emocinio nuovargio laikais. Dabartiniame pasaulyje žmogus dažnai jaučiasi pasimetęs, atitolęs nuo kitų ir nuo savęs paties, todėl V. Papievio romanas tampa savotišku kvietimu sustoti ir įsiklausyti į savo vidų. Tai pabrėžia ir autoriaus mintis: „<...> raudonos linijos, kurių nevalia peržengti, seniai peržengtos, o ties tomis, kurias reikėjo seniai peržengti, mes tebetrypčiojam.“ (p. 62) Ši citata atskleidžia visuomenės moralinį pasimetimą ir žmogaus nesugebėjimą rasti tvirtų vertybinių atramų.

Viena svarbiausių kūrinio temų – vienatvė ir svetimumas. Pagrindinis veikėjas nėra labai aktyvus herojus, keičiantis pasaulį ar kovojantis dėl konkretaus tikslo. Jis daugiau stebi, mąsto, prisimena ir reflektuoja. Tokiu būdu skaitytojas priartinamas prie jo vidinio pasaulio, kuriame gausu tylos, nerimo ir nepasakytų minčių. Veikėjo jautrumas aplinkai ir pasauliui atsiskleidžia per mintį: „<...> mano oda kol kas per jautri liesti šiurkščius šio pasaulio paviršius, bet pamažu prisitaikys, kaip anksčiau ar vėliau visų prisitaiko.“ (p. 39) Tai parodo žmogaus trapumą ir bandymą prisitaikyti prie emociškai sudėtingos tikrovės. Veikėjas gyvena tarp prisiminimų ir dabarties, tarp praeities ir dabartinio gyvenimo svetimoje aplinkoje. Šis svetimumas nėra vien geografinis – net ir būdamas tarp žmonių žmogus gali jaustis vienišas, nepriklausantis aplinkai. Būtent toks jausmas nuolat lydi pagrindinį veikėją.

Vienatvė kūrinyje nėra pateikiama vien kaip neigiama būsena. Ji tampa savotiška galimybe giliau pažvelgti į save ir pasaulį. Veikėjas stebi aplinką, klausosi tylos, analizuoja savo būsenas. Taip vienatvė tampa refleksijos erdve, tačiau kartu juntamas ir egzistencinis nerimas – suvokimas, kad pasaulis nuolat keičiasi, praranda stabilumą, tampa vis sunkiau pažįstamas. Pats pavadinimas „Ankančiam pasauly“ simboliškai nusako šią būseną: pasaulis tarsi ima temti, blankti, nykti, o žmogui telieka mokytis jame gyventi.

Daug dėmesio kūrinyje skiriama miesto ir aplinkos vaizdavimui. Normandijos erdvės romane aprašomos itin jautriai ir poetiškai. Gamta, jūra, lietus, rūkas, besikeičiantys metų laikai tampa ne tik fonu, bet ir veikėjo emocinės būsenos atspindžiu. „Laukiniai pliažai, nė vieno žmogaus – ateiti lig čia vasarotojams per toli. Tik uolos, per jas trykštantys šaltiniai, susiliejantys į krištolo kriokliukus, kurių upeliai link jūros, vieni su kitais susitinkantys, išsiskiriantys, vėl susiliejantys – vandens ir smėlio grafičiai; įsižiūrėjus jau nebe grafičiai, o grafikos lakštai, akinamos saulės šviesos ryškinami iki juodo ir balto. Karpomi tai kylančių, tai besileidžiančių kirų kryksmų. <...> Normandijoje dažnai lyja.“ (p. 13–14) Aplinka čia nėra neutrali – ji nuolat veikia žmogų, formuoja jo nuotaiką, prisiminimus ir mintis. Ypač svarbi rudens atmosfera, kuri sustiprina trapumo, nykimo ir laikinumo pojūtį. Pilkas dangus, drėgnas oras, tylūs miestai ir jūros peizažai kuria melancholišką kūrinio nuotaiką, kurią puikiai nusako šis sakinys: „Žiemos tekstas tuo ir gražus, kad jame nebelieka skyrybos ženklų – rudeniui medžius ir krūmus nudrengus, visa liejasi ištisai, be taškų, nė kablelių.“ (p. 131) Ši metafora perteikia nykimo, tylos ir ištęsto laiko pojūtį.

Pasakojime ryškus veikėjo susiliejimas su aplinka. Kartais atrodo, kad veikėjo mintys teka taip pat lėtai kaip lietaus lašai ant lango ar bangos jūroje. Aplinka tampa tarsi jo vidinio pasaulio tęsiniu. Tai ypač ryšku epizode, kuriame veikėjas panyra į jūrą: „Vanduo palengva semia kūną, lyg grimzčiau į šulinį su rentiniais begalybėn – iš kur jausmas, kad sugrįžtu? Sugrįžtu ten, kur niekada nebuvau <...>. “ (p. 14) Šioje vietoje žmogus beveik susilieja su gamta ir savo vidiniais išgyvenimais. Toks žmogaus ir gamtos ryšys leidžia autoriui subtiliai perteikti emocijas, nes jos dažnai neįvardijamos tiesiogiai, o išreiškiamos per vaizdus ir atmosferą. Skaitytojas ne tik skaito apie veikėją, bet ir pats panyra į kuriamą erdvę – ima girdėti tylą, matyti rūką, jausti lėtą laiko tėkmę.

Miesto atmosfera taip pat svarbi kūrinio dalis. Nors ir nėra intensyvaus miesto gyvenimo vaizdų, urbanistinė erdvė perteikiama kaip tyli, kiek atsiribojusi, kartais net svetima žmogui. Gatvės, šviesos, langai ar atsitiktiniai praeiviai tampa ne tiek realistinio miesto detalėmis, kiek egzistencinės žmogaus būsenos simboliais. Veikėjas mieste dažnai jaučiasi vienišas stebėtojas, kuris tarsi egzistuoja šalia kitų žmonių, tačiau su jais nesusilieja. Miestas kūrinyje tampa ne tik vieta, bet ir vidinės būsenos metafora. Veikėjo santykis su pasauliu dažnai perteikiamas per aplinkos vaizdus: „Kaip gali būti, kad sausuma ir jūra besileidžiančios saulės šviesą atspindi savaip: pažvelgus į jūrą, žvilgsnis liejasi į begalybę, pažiūrėjus kitapus – pabiri trupiniai.“ (p. 29–30) Šis vaizdas simbolizuoja žmogaus bandymą suvokti save ir pasaulį.

Vienas ryškiausių kūrinio bruožų – pasakojimo stilius ir kalba. V. Papievis nesiekia kurti greito ar įtempto siužeto. Pasakojimas plėtojamas lėtai, ramiai, daug dėmesio skiriant nuotaikai, vidinėms refleksijoms ir detalėms. Net paprasti įvykiai išauga į egzistencinius apmąstymus. Pavyzdžiui, itin detaliai aprašoma kelionė traukiniu: „Pro akis slysta grafičiai, stulpai, traukiniui įsibėgėjant – vis greičiau vienos kitas lenkiančios priemiesčių stotys <...>. “ (p. 10) Tokie aprašymai sulėtina pasakojimo ritmą ir leidžia skaitytojui panerti į veikėjo sąmonę. Meditacinis ritmas gali pasirodyti neįprastas skaitytojams, pripratusiems prie dinamiškų siužetų, tačiau būtent ši stilistika leidžia giliau pajusti kūrinio atmosferą. Skaitydamas tekstą žmogus tarsi pats priverstas sulėtėti, sustoti ir įsižiūrėti į smulkias detales.

Kalba itin poetiška ir muzikali. Daug sakinių primena meditacijas ar poetinius fragmentus. Autorius jautriai aprašo aplinką, žmogaus emocijas, tylą ir laiką. Svarbiausia tampa ne konkretus įvykis, o jo sukeliama būsena. Kūrinys balansuoja tarp romano, esė ir filosofinio pasakojimo. Žanro ribos čia nėra aiškios – tekstas labiau primena žmogaus patirties ir pasaulio suvokimo analizę nei tradicinį siužetą. Tuo jis artimas ankstesniam V. Papievio kūriniui „Ėko“ („Odilė“, 2021), kuriame irgi svarbios filosofinės ir socialinės refleksijos.

Filosofinis kūrinio pobūdis atsiskleidžia per nuolat keliamus klausimus apie žmogaus vietą pasaulyje, laikinumą ir santykį su aplinka. Egzistencinis veikėjo nerimas ryškus mintyje: „Kiek keterų perdien žmoguje gali lūžti?“ (p. 18) Ši metafora simbolizuoja vidinius žmogaus lūžius ir emocinį trapumą. Autorius nesiekia pateikti aiškių atsakymų – priešingai, jis palieka erdvės skaitytojo apmąstymams. Dėl to kūrinys reikalauja susikaupimo ir kantrybės. Tai nėra lengvai ar greitai perskaitoma knyga, tačiau būtent toks lėtas skaitymas leidžia pajusti jos gilumą. Kūrinyje svarbus ne tik tekstas, bet ir tarp eilučių paliekama tyla.

Svarbu pastebėti, kad V. Papievio kūryba laikui bėgant kito. Autorius nuo konkrečios migracinės patirties vaizdavimo perėjo prie universalesnių egzistencinių klausimų. Ankstesniuose romanuose, pvz., „Vienos vasaros emigrantai“ („Alma littera“, 2003) ar „Eiti“ („Odilė“, 2010), daug dėmesio skiriama žmogaus santykiui su svetima erdve, identiteto paieškoms, vidinei kelionei. Romane „Eiti“ net pats judėjimas tampa žmogaus egzistencijos metafora – namais tampa ne vieta, o nuolatinis ėjimas. Vėlesniuose kūriniuose, ypač „Ėko“, autorius ima nagrinėti platesnes šiuolaikinio pasaulio problemas: susvetimėjimą, ekologinę krizę, žmogaus ir aplinkos santykį. Šios temos ryškios ir „Ankančiam pasauly“, tačiau čia jos perteikiamos itin jautria, poetiška forma. Atrodo, kad veikėjas nebeieško atsakymų – jis tiesiog mokosi būti pasaulyje, kuris pamažu „anka“, praranda aiškumą ir stabilumą.

Kūrinys paliko stiprų emocinį įspūdį dėl kuriamos atmosferos ir jautraus kalbėjimo apie žmogaus vienatvę. Skaitydama jutau melancholiją, trapumą, tačiau kartu ir tam tikrą ramybę. Kai kurios vietos skatina sustoti ir susimąstyti apie savo santykį su pasauliu, kitais žmonėmis ir pačiu savimi. Kūrinys reikalauja atidesnio skaitymo, tačiau būtent dėl to tampa paveikus. Tai nėra romanas, kurį skaitytojas prisimena dėl siužeto posūkių – jis įsimena dėl nuotaikos, minčių ir to, kas lieka perskaičius paskutinį puslapį. Perskaitęs knygą supranti, kad šiame pasaulyje žmogus ieško ne aiškių atsakymų, o vidinės ramybės ir artumo su aplinka. Todėl itin simboliškai skamba mintis: „Saugesnių namų neturėsiu. Namų, kurių stogas – dangus ir kuriuose gyvenant nieko nereikia, tik plaukti kaip debesys – tyliai, ramiai <...>.“ (p. 13)

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“