Pasiklydę „Nemune“. I dalis. Ištakos

Vertimas siaurąja ir pliačiąja prasme

Vertimą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme vertimas yra vienos kalbos teksto išdėstymas kita kalba. Tarp kitko, įdomu, kad Lietuvių kalbos žodyne ši reikšmė yra tik penkiolikta eilėje apibūdinimų, kurie daugiausia susiję visai ne su užsienio kalbomis, o su žemės ūkiu. Ar galima daryti išvadą, kad lietuviams savi darbai ir savas kiemas svarbiau už tai, kas vyksta už sienos? Nesuinteresuotumas tai ar kaip tik pagarba kitų privatumui – verta dėmesio tema kitam kartui.

Tačiau vertimas yra svarbus todėl, nes padeda kurti ir palaikyti ryšius tarp kitų tautų ir kultūrų, jis – nepamainomas diplomatų įrankis, parankus, nes versti galima tiksliau ar laisviau priklausomai nuo to, kokio rezultato norima pasiekti. Vertimas yra būtinas ir rašytojams, mokslininkams, norintiems pasidalinti savo kūrybos ar mokslo atradimų vaisiais, padaryti juos prieinamesnius, tačiau dažnai tam reikia prašyti įvairių kalbų vertėjų pagalbos, nes negali juk visi tekstai būti verčiami iš ir į lingua franca.

Bet vertimą galima suvokti ir plačiąja prasme. Vieni vertimo teoretikai yra teigę, kad vertimas neįmanomas, nes nėra dviejų kalbų, idealiai atitinkančių viena kitą. Jeigu yra nors vienas neatitikimas žodžių, jų junginių ar sakinio struktūros lygmenyje, tuomet vertimas bus netikslus, netobulas, nerandamas vienas teisingas vertimo variantas, o keli netobuli variantai – nepriimtina. Tokiu atveju belieka atsidusti ir pasakyti rankoms, kad nusvirtų. Jei negalima tobulai, tada iš viso nereikia. Tačiau toks požiūris niekur nenuveda, knygos lieka neišverstos, diplomatai nesusitarę, o vietiniais receptais nepasidalinta. Tad pamažu susitaikyta su kita alternatyva, kad versti reikia kiek galima tobuliau, bet ne tobulai, ne, tai neįmanoma, tai – tik siekiamybė, kurią mintyse galima laikyti nebent tam, kad nebūtų nuleista kartelė.

Reikia tik nepamiršti, kad lieka pora procentų to, kas visada bus prarasta, reikšmės ne iki galo atskleidžiamos, tačiau tai geriau, negu nieko. Pagalvojus, skamba kaip z kartos posakis: daryti ne tobulai, o tiek, kiek pakanka. Tad galima pagalvoti, kad bet kokia pastanga ką nors apibūdinti yra vertimas: versti iš vaizdų kalbos į žodžių kalbą, versti tai, ką manai, į tai, ką galima pasakyti nepažeidžiant socialinių normų, versti tai, ką išgirdai darbo metu, į tokius žodžius, kad suprastum savo užduotį. Sugedusio telefono efekto nepavyks išvengti, bet tai – gyvenimo, o gal net jo žavesio dalis. Vertimas tampa gyvenimiška metafora.

„Nemunas“ – ne visiems žinomas kraštas

Nuo vertimo esi itin priklausomas, kai nesupranti kitos kalbos ir kultūros. Vietinę kultūrą suprasti irgi svarbu, kitaip įsivelsi į nesibaigiančių nesusipratimų virtinę. Net suprantant kultūrą nesusipratimų neišvengsi, gali tik sumažinti jų atsiradimo tikimybę. Tenka pripažinti, kad įkišus nosį į šią šalį, kuri vadinasi žurnalas „Nemunas“, jaučiuosi kaip užsienietė svetimame krašte. Paradoksalu, nes žurnalas – Kauno, ir aš – Kauno (kaip ir kitos trys mano šeimos kartos), o apie šito kultūrinio krašto-žurnalo egzistavimą sužinojau tik pirmame studijų kurse (nors ir ta pati šeima kaip ir prie inteligentų, jei įmanoma pasakyti nesigiriant, tai kaip čia mes „Nemuno“ neskaitėm?). Iki šiol šis kraštas-žurnalas man nepažįstamas, tad negaliu apsimesti, kad esu jo žinovė-ekspertė. Galiu tik atskleisti savo, kaip autsaiderės, požiūrį į tam tikrus žurnalo aspektus, tarp jų – ir vertimus.

Vertimą telkiuosi ir kaip metaforą apskritai. O kadangi žinove-eksperte tapti negaliu, nes nesu įvaldžiusi keliavimu laiku mechanizmo, galiu tik patarti neimti čia išdėstytų minčių pernelyg į širdį ir pasiūlyti šiaip sunkiai pasiekiamą perspektyvą. Juk daug kas pagalvoja, kad, pavyzdžiui, nepažįstamojo išsakyta nuomonė kartais gali būti daug patikimesnė nei artimojo, nes jis jau yra šališkas ar nenori įžeisti. Tiesa iš nepažįstamojo lūpų gali skambėti daug įtikinamiau, o jo įžvalgos gali būti dar negirdėtos. O šią perspektyvą įgyti sunku, nes žinančiam nustoti žinoti yra beveik neįmanoma, sykį perskaitęs knygą, daugiau jau nebepatirsi pirmo skaitymo malonumo, jo nebepakartosi. Iš nežinojimo į žinojimą patekti daug lengviau, o atvirkščiai – niekaip, šis judėjimas galimas tik viena kryptimi. Kaip upė, kuri tekėti gali tik žemyn. Tad pasitelkus visus šiuos išvedžiojimus galima teigti, kad nežinančio perspektyva yra gal net vertingesnė už žinančio.

Tačiau verta nepamiršti, kad, kaip ir vertimo variantų, tiesų gali būti daug, jos gali nesutapti. Tad jei nuskambės nemaloni tiesa, verta prisiminti, kad tai – tik interpretacija.

Toliau plėtojant vertimo metaforą, galima sakyti, kad tarp žurnalo ir jo skaitytojo irgi vyksta vertimas, kartais vienpusis, kartais abipusis. Jie abu bando susikalbėti. Tikslas – geri tarpusavio santykiai. Jei viena pusė nepatenkinta, kita savaime virsta tokia pat. Ir nesusikalbėjimų, be abejo, nepavyksta išvengti.

Glausta „Nemuno“ ir jo vertimų istorija

Žurnalas „Nemunas“ pradėtas leisti dar sovietmečiu, 1967 metais. Jis pirmiausia skirtas Kauno publikai, jo aktualijoms, įvykiams, tačiau įdomus gali būti ne tik kauniečiams. „Nemuno“ „arkliuku“ galima laikyti meninę fotografiją, provokuojančius (bent tuomet) straipsnius, vertimus, bent ankstyvesniais žurnalo gyvavimo metais, ir aktus (išskirtinus atskirai nuo meninės fotografijos), kurių irgi nepavyks nepaminėti. Iš kur žinoti, kodėl būtent šie du aspektai buvo išskirtiniausi? Tai iš tikrųjų yra perpasakoti dėstytojų žodžiai, išgirsti paskaitų apie šį žurnalą metu. O dėstytojų autoritetu nėra pagrindo abejoti. Sovietmečiu „Nemunas“ suteikė galimybę skaitytojams pasiekti tekstus, kurie nebūdavo pasiekiami per kitus šaltinius, be to, juos skaityti buvo galima lietuvių kalba. Tai buvo įvairūs užsienio rašytojų kūriniai ar jų ištraukos. Tai darė „Nemuną“ išskirtinį lyginant jį su kitais to meto kultūros leidiniais, todėl ir vertimų sovietmečio numeriuose buvo gausu.

Vertimai aptinkami ir nepriklausomybės metais išleistuose numeriuose, tačiau įdomu, ar jie vis dar tokie pat aktualūs, turint omeny, kad cenzūros ir atskirties nuo Vakarų pasaulio nebėra, tad bent teorinė galimybė lengviau pasiekti įvairių žanrų užsienio literatūrą yra daug didesnė. Aišku, lieka kalbų mokėjimo klausimas: jei nemoka originalo kalbos, net internete radęs tekstą žmogus negali jo perskaityti. Tokiu atveju „Nemunas“ suinteresuotiems skaitytojams padaro malonią paslaugą, pateikdamas grožinės ar publicistinės literatūros, išverstos į lietuvių kalbą savo publikacijose. Tačiau įdomu, kiek yra tokių suinteresuotųjų, kurie šį žurnalą dabar skaito vien dėl vertimų. Įtikinamiau skamba tai, kad žmonės skaito žurnalą dėl bendro turinio apskritai, o ne konkrečiai norėdami skaityti vertimus. Dabar žurnale publikuojami vertimai, atrodo, sunkiai kitu būdu pasiekiami tik todėl, nes verčiami tekstai patys savaime nėra žinomi, gana nišiniai ir gal net mažai kam įdomūs, perskaitomi tik todėl, nes tiesiog ten yra, ne daugiau. Tad kam jie skirti? Kokia jų tikslinė auditorija?

Yra girdėtas teiginys, kad „Nemunas“ skirtas jaunimui, tad gal ir vertimai jam skirti? Tačiau ginčyčiausi, kad net atnaujintas ir sukomercintas (el. svetainėje tai akivaizdu: pirmoje vietoje nei kas, nei apie ką, tik „kaip įsigyti“) žurnalas vargu ar įdomus jaunimui ar bent didžiajai jaunimo masei. Galiu remtis tik savo aplinka, bet nepažįstu bendraamžių ar gimnazistų, kuriuos mokau, kurie skaitytų „Nemuną“. Bendrakursių į šią imtį negaliu įtraukti, nes kultūrinė žiniasklaida – vienas mūsų mokomųjų dalykų, tad niekada nesužinosime, ar kada nors kuri lietuvių filologijos studentė paimtų „Nemuną“ į rankas savanoriškai, be išankstinių žinių ar nuostatų apie jį. Panašiai būna su vaiku, kai pasakai jam išplauti indus, jau nesužinosi, ar jis būtų kada pats jų ėmęsis (amžina problema: laisva valia versus subordinacija). Apskritai peržvelgus žurnalo turinį susidaro įspūdis, kad jis nėra skirtas šiuolaikiniam jaunam žmogui, net jei taip buvo kažkada sovietmečiu. Gal žurnalas mano, kad taiko į jaunimą, o jaunimas tuo metu nemano nieko visai – štai ir minėtas nesusikalbėjimas (mintyse kyla palyginimas: „Simpsonų“ veikėjas, pradinės mokyklos direktorius Lupikas galvoja: „Am I out of touch? No, it‘s the children who are wrong.“). Tad pabandykime išsiaiškinti, kuo nepriklausomybės metais leidžiamo „Nemuno“ vertimai gali būti įdomūs ir vertingi skaitytojui, kas jis bebūtų.