Pasiklydę „Nemune“. II dalis. Intakai ir santakos

Žurnalo redaktoriai ir vertimai

Gal vertėtų išsikelti hipotezę, kuri padėtų nustatyti, ar keičiantis žurnalo redaktoriui juntamas ryškus pasikeitimas (vertimo) turinio klausimu. Atrodo, kad turėtų, juk kiekvienas redaktorius nori atgaivinti žurnalą, įtraukti naujovių, privilioti daugiau skaitytojų – visa tai leidiniui aktualu ir suprantama skaitytojui, jei tik yra žinoma, kokia opi yra kultūrinių leidinių išlikimo situacija Lietuvos rinkoje (iš esmės kultūriniai leidiniai nėra konkurencingi ir neapsieina be paramos). Tad galimą kismą nustatyti pasirinkti šių metų leidiniai: 2003–2004 metų „Nemuno“ numeriuose esantys vertimai, kai redaktorių Algimantą Mikutą pakeitė Viktoras Rudžianskas, ir 2016 metų numerių vertimai, kai Rudžianską pakeitė Erika Drungytė.

Algimanto Mikutos laikotarpis

Paskutiniais (2003) A. Mikutos darbo „Nemune“ metais publikuoti beveik vien grožinės literatūros vertimai. Iš šešių tais metais išleistų „Nemuno“ numerių vertimų buvo kiekviename numeryje. Vertimai – įvairių žanrų, yra ir humoristinio pobūdžio verstinių tekstų. Versta iš vokiečių, anglų, ispanų, lenkų, suomių, danų kalbų. Be to, yra humoristinis „vertimas“ į „naujalietuvių“ kalbą. Publikuoti poetės Siuzanos Heneman eilėraščiai (vertė Reda Aleksaitė), 2002 metų Nobelio literatūros premijos laureato Imrės Kertešo kalba „Eureka!“ (vertė Jonas Čeponis), poeto Chosė Koredor-Mateoso poezija (vertė Birutė Ciplijauskaitė), filosofo Lešeko Kalakovskio pasaka-pamfletas „Didžiulis badas“ (vertė Vytautas Visockas), rašytojos Maitės Gomes Montero apsakymas „Mūza“ (vertė Bronius Dovydaitis), aktorės ir rašytojos Anos Lėnos Herkionen novelė „Šventasis Mikalojus“ (vertė Aida Krilavičienė) bei rašytojo Peterio Sebergo novelė „Pacientas“ (vertė Rasa Gražulytė). Įdomus minėtas humoristinis tekstas, kurį vertė Valba (greičiausiai slapyvardis), pavadinimu „Romeo ir Džiuljeta“. Tai tragedijos apie Romeo ir Džiuljetą perpasakojimas tuometiniu lietuvišku slengu, klasikinis tekstas tarsi išverčiamas į buitinę kalbą.

Galima pasakyti, kad 2003-iųjų „Nemune“ yra nemaža verčiamų kalbų įvairovė. Daugiausia tai grožinės literatūros tekstai, bet jų žanrų taip pat yra įvairių. Labiausiai išsiskiria ir galbūt labiausiai verta dėmesio yra Imrės Kertešo kalba (iš išvardintų tekstų vienintelis publicistinis), ji – didžiausios apimties iš visų minėtų verstų tekstų, pasakyta svarbia proga. Jis kalbėjo apie rašytojo dalią socializmo gyvavimo Vengrijoje metais, jis brėžia paralelę tarp objektyvumo-subjektyvumo ir diktatūros-demokratijos, aptaria istorinį ir biografinį savo kūrybos kontekstą. Autorius kalba apie tai, kad neverta abejoti, ar rašytojo tekstus skaitys, ar ne, tiesiog rašyti, ir viskas, o įvertinimai yra viso labo atsitiktiniai. Ši mintis pasirodė gana provokatyvi, tačiau ir teisinga, bent iš dalies. Juk tiek daug talentų lieka per vėlai įvertinti arba neįvertinti iš viso. Kalba, deja, buvo versta iš anglų, o ne iš originalios vengrų kalbos, tad galima tikėtis didesnių neatitikimų, tačiau tokios apimties tekstą publikuoti angliškai lietuviškame žurnale nebūtų buvę įmanoma, o greitai rasti profesionalų vertėją iš vengrų kalbos tikriausiai – dar labiau. Kalbant apie vertimų publikacijas, dar paminėtina tai, kad beveik prie kiekvieno autoriaus pateikiamas trumpas jo pristatymas tam, kad skaitytojas galėtų nors fragmentiškai suvokti kūrinio kontekstą, kad tiesiog galėtų susipažinti su autoriumi, apie kurį greičiausiai skaito pirmą kartą.

Viktoro Rudžiansko laikotarpis

2004 m. keitėsi „Nemuno“ redaktorius, darbą perėmė V. Rudžianskas. Pats žurnalas dėl finansinių sunkumų tapo savaitraščiu. Tais metais buvo išleisti 37 „Nemuno“ numeriai, vertimų buvo ne visuose. Versta iš graikų, švedų, lenkų, rusų, vokiečių, anglų, ispanų, latvių, čekų kalbų. Šie vertimai trumpesni, bet jų gausiau. Išleista poetų Konstantino Kavafio, Bruno K. Öijer, Česlovo Milošo eilėraščių (vertė V. Bložė, l. Ruokytė, G. Grajauskas) Liudmilos Petruševskajos tekstai „Šventės pabaiga“ ir „Dantės naujasis gyvenimas“ (vertė R. Kmita), Roberto Musilio „Mosbrugeris“ (vertė T. Četrauskas), Aleksandro Borodynios „Funkas Eliotas“ (vertė A. Barstytis), poeto Konstanto Ildefonso Gałczynskio satyra „Įsivaizduojami Instituto kūrybai remti narių gyvenimai“ (vertė V. Dekšnys), Irwino Shaw apsakymas „Merginos vasarinėmis suknelėmis“ (vertė z. Širmulienė), Panteleimono Romanovo „Veltėdžiai (vertė B. Vilimaitė), satyriko Henrio Menkeno „Apie moteris ir kopūstus (vertė P. Rokaitis), Emanuelio Svedenborgo „Teologo mirtis“ (vertė P. Venclovas), Gabrielio Urbino Sančeso „Kai užges šviesa“ (vertė B. Dovydaitis), Janio Baltviko eilėraščių (vertė A. Valionis), Česlovo Milošo eilėraščiai „Ars poetica?“ ir „Šateiniuose“ (vertė T. Venclova), Johno Myrdhino Reynoldso „Gamta ir dvasios“ (vertė R. Banienė), Friedricho G. Paffo eilėraščiai „Ugnis ir ledas“ (vertė V. Karalius), Salvadoro Elisondos „Istorija Bao Čženo akimis“ (vertė P. Venclovas), Clandestinus „Didžiojo Inkvizitoriaus ašaros“ (vertė D. Sobeckis), Hans-Horst Skupy „Aforizmai“ (vertė V. Karalius), poetės Anos Rancanės „Tarp žvaigždės ir skruzdės“ (vertė V. Braziūnas), poeto Pedro Lenzo eilėraščių (vertė Antanas A. Jonynas), Saki (Hectoras Hughas Munro) „Uždaroji ledi Ana“ (vertė J. Brazaitis), Gerhardo Uhlenbrucko „Aforizmai“ (vertė V. Karalius), poetės Barbaros Gruszkos-Zych eilėraščių (vertė B. Jonuškaitė), U Čenjenio „Alegorija“ ir Cao Siuecinis (vertė P. Venclovas), Charleso Bukowskio ištrauka iš romano „Paštas“ (vertė M .Burokas) ir Josifo Brodskio eilėraštis „Kalėdų žvaigždė“ (vertė V. Čepliauskas).

Pirmaisiais V. Rudžiansko, kaip redaktoriaus, metais „Nemune“ kalbų, iš kurių versta, yra dar daugiau, tačiau tai tikriausiai iš dalies yra didesnio vertimų, nors ir trumpesnių, skaičiaus rezultatas. Daugiau ir publicistinių tekstų. Akivaizdus skirtumas tarp šių ir praėjusių metų – tekstai trumpesni, ir ne tik verstieji. Tačiau sunku nustatyti, ar šis pasikeitimas yra dėl pasikeitusio leidinio formato, ar dėl pasikeitusio redaktoriaus naujų sprendimų. Protingiausia manyti, kad jie susiję, pasikeitimams buvo kelios priežastys. Pastebėtina, kad skelbiami ne tik lietuvių auditorijai iš esmės nepažįstamų rašytojų, bet ir literatūros klasikų, tokių kaip Milošas ar Bukovskis, tekstų. Temos įvairuoja nuo religinių iki humoristinių ar satyrinių. Yra ir detektyvo motyvų, pavyzdžiui, Musilo „Mosburgeris“. Jame susipina ir groteskas, ir pasaulio absurdas, aprašomas teismo procesas primena Kamiu kūrybą. Sklandus Četrausko vertimas leidžia mėgautis kūriniu neužkliūvant už nenatūralių konstrukcijų. Apskritai tekstas vertas perskaityti, tokio pobūdžio kūrinių leidinyje galėtų būti daugiau, nes bent 2004 numeriuose dominuoja poezija, kuri atrodo gana vienoda ir po laiko nustoja paveikumo.

Palyginus dvejų aptartų metų sandūros vertimus, galima pasakyti, kad temos, originalų kalbų požiūriu pasikeitimų nėra daug, didžiausias skirtumas – pasikeitus formatui sutrumpėję tekstai ir padidėjęs jų skaičius.

Erikos Drungytės laikotarpis

Pasibaigus V. Rudžiansko darbo „Nemune“ metams redaktoriaus darbą 2016 metų vasarą perėmė E. Drungytė, tad 2016-aisiais „Nemunas“ turėjo du redaktorius per vienerius kalendorinius metus. V. Rudžiansko paskutinis numeris buvo tryliktas (liepos 14–20), nuo keturiolikto (liepos 21–rugsėjo 14) redaktorė jau E. Drungytė. Tais metais „Nemunas“ – jau kurį laiką vėl žurnalas, nebe savaitraštis, leidžiamas kas dvi savaites. Išleistų numerių skaičius – 22, dešimtyje jų randama vertimų. Versta iš gruzinų, ukrainiečių, danų, anglų, latvių ir lenkų kalbų. Publikuoti poetės Dianos Anfimiadi eilėraščiai (vertė Nana Devidzė ir V. Rudžianskas), poeto Serhijaus Osoka (vertė Marius Burokas), modernisto Henriko Nordbrandto eilėraščių (vertė Rima Juškūnė), poeto Thomaso Lux eilėraščių (vertė Marius Burokas), Rimo Užgirio, rašančio angliškai, poezijos (vertė Marius Burokas), klasiko Jacko Londono „Dailusis junga“ (vertė Miglė Šaltytė), poetės Rūtos Mežavilkos eilėraščių (vertė Erika Drungytė), poeto Kerry Shawno Keyso eilėraščių (vertė Erika Drungytė), menotyrininkės Elisabeth Gertsakis straipsnis „Berlynietiška Danutės Nasvytytės choreografija Lietuvoje ir Australijoje (II)“ (vertė Nomeda Repšytė), poetės Annos Maria Goławskos eilėraščių (vertė Birutė Jonuškaitė) ir poetės Irinos Starovoit eilėraščių (vertė Tadas Žvirinskis).

Galime pastebėti, kad padaugėjo publicistinio stiliaus tekstų, verčiamų į lietuvių kalbą. Įdomu tai, kad Gabijos Kiaušaitės interviu, kurį iš jos ėmė Elvina Baužaitė, apie jos verstą rašytojos Janos Bauer knygą „Raganiukė Gūdžioje girioje“, nors ir parašytas originaliai lietuvių kalba, bet yra apie vertimą, vertėjo darbą. Tad „Nemune“ vertimas atsiranda kaip ir pokalbio tema, kuria galima daug ką pasakyti. Baužaitės žodžiais tariant, „Vertimas – tai kalbiniai ir kultūriniai saitai. Itin svarbūs, reikšmingi šiandien, kai gyvename kultūrų sąmaišos laikais. Dabar saugant savastį privalu pažinti ir kitą. Taip plečiasi horizontai, kuriuose gyvena tolerantiškos, pažįstančios, nebijančios ir norinčios susitikti asmenybės.“

Iš 2016 metų „Nemuno“ numerių vertimų vėl išsiskiria proza, mat poezijos gausoje jos atrodo mažiau, todėl labiau ir krenta į akį. Vėl galima aptikti ir klasikinių autorių, šį kartą – Jacką Londoną, kurio kūrinio „Dailusis junga“ vertimo kitur nebūtų galima rasti. Iš verstinės publicistikos minėtinas straipsnis apie Danutę Nasvytytę, kurios marti ir yra straipsnio autorė, makedoniečių kilmės menotyrininkė, gyvennati Australijoje, kaip ir choreografė. Svarbi ne tik šokio tema, bet ir sąsaja tarp skirtingų kultūrų, žmonių poreikis susikalbėti visais įmanomais būdais, ir kūno, ir žodžių kalba – vertimo tema niekur nedingsta. Poezijos naudai galima pasakyti, kad Drungytei tapus redaktore, lyg ir pastebima tendencija, kad yra daugiau publikuojama jos verstos poezijos iš latvių kalbos. Turint omeny, kad tai – tokia artima ir tuo pačiu didžiumai lietuvių nė kiek nepažįstama kalba, svarbu aktualizuoti vertimą iš latvių kalbos į lietuvių kalbą ir, laimei, „Nemunas“ yra viena tų vietų, kur tai yra įgyvendinama.

Tačiau likusi poezija, reikia (visai subjektyviai) pasakyti, susilieja į vieną monolitą, galbūt dėti yra visai pragmatiniai dalykai: kyla mintis, kad eilėraštį vieną nuo kito sunku atskirai suvokti, nes jie, iš pažiūros – natūralu, sudėti į vieną vietą. Tačiau, manyčiau, kiekvienas jų būtų paveikesnis, jei eilėraščiai tiesiog būtų išmėtyti po visą numerį po vieną, taip tarsi užklupdami skaitytoją kiekvieną kartą. Aišku, tai – tik ekspromtu šovusi mintis, kurios visai nebūtina pulti įgyvendinti tam, kad įtiktum vienai (ne)skaitytojai.

Redaktorių V. Rudžiansko ir E. Drungytės apsimainymas, regis, buvo sklandus, nes didelių, drastiškų pokyčių pasikeitus redaktoriui nepastebėta, bent jau vertimų klausimu. Tad išsikelta hipotezė nepasitvirtino, tačiau gal tai gerai, nes skaitytojas yra inertiška būtybė ir staigių pokyčių nemėgsta.