Pasiklydę „Nemune“. III dalis. Žiotys

Įvykdžius visą techninę dalį, be kurios joks hipotezių tikrinimas neapsieina, galima grįžti prie platų spektrą apraiškų turinčios vertimo metaforos. Kiekvieno leidinio pareiga yra susikalbėti su skaitytoju, aišku, padėtų ir tai, jei skaitytojas taip pat mokėtų savo poreikius išreikšti. Be šio ryšio negalimas sėkmingas bendradarbiavimas. Tad ar „Nemunas“ klauso savo skaitytojo? Regis, taip. Naujuosiuose numeriuose matomas siekis rasti pusiausvyrą tarp tradicinių ir šiuolaikinių „Nemuno“ atributų. Tarp jų – ir vertimai, tik ar priskirti juos prie tradicijos (kaip tęstinumas nuo žurnalo pradžios), ar prie šiuolaikiškumo (verčiamo turinio aktualumo ar reikalingumo klausimas), dar neaišku. Bet gal ir nereikia iki galo atsakyti, nes, kaip prisimename, tobulo susikalbėjimo, kaip ir tobulo vertimo, nėra.

Gal žodžių kalba išties kartais pernelyg riboja, neleidžia išreikšti savų minčių iki galo, gal geriau pasirinkti kūno kalbą? Tik ar ji bus tinkamai išversta? Ar neliks per daug vietos interpretacijoms? Ar atvirkščiai, visa bus per atvira, per banalu. „Nemunui“, akivaizdu, rūpi ir kūno kalba, dar tiksliau, nuogo kūno kalba. Šis aspektas kelia be galo prieštaringus jausmus. Iš pažiūros, atrodo, – menas, aktas, juk net pavadinimas atskiras sugalvotas šitam visam dalykui sutaurinti. Ir išties kartais norisi atsikratyti požiūrio, kad kūnas, koks bebūtų – senas, kreivas, vienaip per didelis ar per mažas – nėra gražus. Tačiau tokių kūnų „Nemune“ mažai rasi. Rasi užtat jaunų, ir būtent moterų. Jos tam, žinoma, davė sutikimą, tuo atžvilgiu viskas gerai, bet svarstau, kodėl būtent jų. Kažkodėl nieks nenori fotografuoti išsižergusio vyro tokia pat poza, kaip kad moterys būna, ir vadinti to menu. Nemaloniai į galvą lenda palyginimas: profesionalių moterų sporte egzistuoja aprangos reikalavimai, dėl kurių joms neleidžiama vilkėti uždaresnių aprangų, mat tuomet kris transliacijų peržiūrų skaičiai. Svarstau, ar šis žurnale publikuojamas menas nėra pasitelktas analogiškam tikslui.

Lengva įsivaizduoti, kad koks inteligentu save laikantis tipas varto „Nemuną“ labai konkrečiais tikslais, neva prisidengdamas oraus ir meninio turinio vartojimu, kai išties jam rūpi daug pragmatiškesni dalykai. Aišku, galima ginčytis, kad nuogas kūnas viešose medijose nieko nebestebina, tačiau kodėl vien tik jaunos moterys? Aišku, naujausi „Nemuno“ numeriai tarsi bando išlyginti šią „nelygybę“: štai pianistas be kelnių, tačiau dar tik iliustracijų lygmenyje. Galbūt lyginti reikėtų į kitą pusę, ne labiau nurengiant abi lytis, bet jų nuogumą labiau paliekant vaizduotei. Kodėl? Nes, kaip minėjau, ši kalbos forma per daug palieka vietos interpretacijai, žinutė kiekvieno suprantama skirtingai, ir tikslas tampa nebeaiškus. O, kaip jau sakyta, susikalbėjimo esmė yra kuo tikslesnė komunikacija.

Žinoma, nesu „Nemuno“ vietinė, tad negaliu vertinti jo kaip ilgametė skaitovė. Esu mažumėlę jame „paklydusi“, nes šalis tai tikrai savita ir savotiška, dar nepakankamai pažįstama, o apibūdinti ją žodžiais dar sunkiau. Juk žodžiai viso labo yra geriau, negu nieko. Kasdien susiduriame su nesusipratimų neišvengiamybe; o gal vertėtų pasitelkti kalbos ekonomiją – komunikacijai supaprastinti – ir pavadinti tai susipratimo išvengiamybe. Gal kartais verčiau (nieko sau tie homonimai) vengti susiprasti, sužinoti, kai kurių dalykų geriau taip ir neišmanyti ar bent palikti tarp eilučių, palikti numanomus. Tarp kitko, primenu, kad čia išdėstytos mintys – tai tik viena iš galimų tiesų. Vis dar svarstau, ar peržengti Rubikoną ir tapti „Nemuną“ išmanančiąja, nes, kaip žinoma, vieną kartą sužinojus, kelio atgal nebėra.