Paslaptinga pašnekovė

Įlipu į autobusą ir tikiuosi, kad nelis. Šiandien apsiniaukę, o aš skėčio nepasiėmiau. Po 35 minučių pagaliau išlipu iš autobuso ir einu link Katedros. Staiga pradeda kristi dideli lietaus lašai. Reikia nubėgti iki kokios nors jaukios kavinukės, kur galėčiau atsigerti šaltalankių arbatos ir sušilti. Radusi jaukią vietelę, atsisėdu prie lango, užsisakau arbatos ir išsitraukiu knygą. Netikėtai pasigirsta balsas:

– [V]isuomet ilgėjaus prie skaitymo, bet man visur trūko knygų; kame tik galėjau gauti, skolinau skaityti, bet tankiausiai gavau tikėjiškumo turinio, kurias mano sesuo gaudavo nuo kunigų ar pirkdavo pati davatkiškas ir man kišo visokius „dangus“ ir „peklas“[1]. – Prieš save pamatau stovinčią apie 70–80 metų rimto veido senolę, ilgu tamsiu sijonu ir balta skarele. Apstulbusi negaliu liautis į ją žiūrėti. Suvokiu, kad nemandagu taip spoksoti ir nieko neatsakyti.

– Studijuoju literatūrą, todėl dažnai skaitau. Ar norite šalia prisėsti? – pasiūlau, pagalvojusi, jog daugiau nėra vietos.

– Dėkui, vaikeli, tai miela malonu, – džiaugsmingai taria senutė. – Koks nuostabus šis miestas, pažiūrėk... Pamenu, [ė]jo 1912 m. pavasaris – pirmieji savarankiško gyvenimo metai Vilniuje. Ant miesto bokštų smailių, ant gatvių ir šurmuliuojančių žmonių, dardančių vežikų karietų krito karšti spinduliai. Atsibaladojau į Georgijaus prospektą pasižvalgyti, visi žiūrėjo į mane, pati supratau, jog išsiskiriu savo aprėdu[2]. Na, vaikeli, o ką tu čia skaitai?

– Skaitau Emilės Brontės knygą „Vėtrų kalnas“. O jūs irgi mėgstate skaityti?

– O kaipgis, ko tik neskaitau, man skaitymas – tarsi kvėpavimas. Nuo jaunų dienų skaičiau ir ieškojau gyvenimo džiaugsmo, tiesos, kurią nejučiom lygindavau su tikrove, su savo patirtimi, išgyvenimais, skaudžiais dalykais, gyvais lyg vakarykštė žaizda[3]. Skaičiau ir daug domėjausi, todėl vėliau kėliau klausimą, kuo galiu būti naudinga, jaučiau ryžtą, bet nežinojau, kaip galiu jį panaudoti. Atrodė, esu įkalinta, surišta, apnarpliota juodos kasdienybės siūlais. Užauginus vaikus nedavė ramybės mintys: O kokie buvo mergautiniai idealai! Kokios svajonės![4]. Sakai, mėgsti skaityti, o gal ir rašai ką nors?

– Norėčiau rašyti, bet to nedarau: rašau tik tada, kai reikia pateikti rašto darbus, esė ar straipsnius. Ar jūs – rašytoja?

– Dabar jau galiu save taip vadinti. Nuo seno norėjau rašyti, tačiau, kai buvau jauna, tą mintį nuvijau. Mano širdis [n]e sykį galvojo imti plunksną, bet vis pritrūkdavo ryžto. <...> Žlugdė svajonę ir dienos darbai, blaivus savo jėgų apmąstymas. <...> Prie ko veržėsi širdis, jausmas – atmetė protas[5].

– Žinau iš savo patirties: kartais, kai nuolat galvojame apie kokį nors dalyką, jis būtinai išsipildo. Kada Jūsų širdis laimėjo prieš protą? Nes, manau, turėjo būti sunki kova...

– Ak, koks buvo mano gyvenimas, jis tiesiog kunkuliavo... – užsisvajojo senolė. – Nenurimau taip lengvai, o vieną lemtingą dieną rašytojas, mano geras bičiulis Povilas Višinskis mane paskatino pradėti. Sukirbėjo išdidumas, plykstelėjo užsidegimas, tikėjau savimi ir Povilu[6], todėl išdrįsau žengti pirmąjį žingsnį.

– Apie ką rašėte?

– Tuo metu stojo prieš akis liūni dalykai, dangenimasis, ieškant laimės, skurdas [7]. Vis dėlto pirmasis mano bandymas – kūrinys apie piršlybas. Tačiau nebuvo paprasta ir lengva rašyti, iki nakties tūnodavau prie sąsiuvinio.

– Ar jūsų tekstas buvo išspausdintas? – senutei linktelėjus, iš karto domiuosi: – koks buvo jausmas pamatyti jį?

– Oi, ir džiaugmas, ir pasididžiavimas. Nuo to laiko, gimė Žemaitė. Ne pati sugalvojau taip pasivadinti, mane pavadino, o man ir tiko[8]!

– Kokia įkvepianti istorija. Ir aš norėčiau, jog kažkas ateitų ir pasakytų man: rašyk, tu gali, o aš tau padėsiu!

– Pasakysiu tau, vaikeli, nuo dūšios: ne viskas buvo puiku. Bet stengiausi atkakliai galvoti apie rašymą, kitų autorių knygas skaitydama, svarsčiau, kuo aš blogesnė?!. Netraukė dienos įvykiai ar kokie anekdotai, žvalgiausi į praeitį, kas nugyventa, kokius vargelius patyriau, kokius žmones sutikau[9]...

– Kaip nuostabu, kad Jūs taip atkaliai siekėte savo svajonės. Ar gerai supratau, Jūsų istorijos ir veikėjai buvo tikri?

– Pamenu, kai rašiau „Neturėjo geros motynos“, traukiau visus vaizdus iš atminties, dailinau kiekvieną prisiminimą, ne daug ir pridėjau, labai gerai save mačiau tame pasakojime, kai kurie atminimai buvo stipresni už vaizduotę. Mano sukurtas pasaulis – tikras, nesuvaidintas, neišgalvotas, be jokių pagražinimų ir sentimentų[10].

– Apie ką dar rašėte?

– Kūriau skirtingų šeimų likimus. Apsakyme „Marti“ vaizdavau vienos šeimos gyvenimą, bjaurų, šlykštų, kur daug nežmoniško grubumo, apsileidimo, moters paniekinimo[11]. „Kurmelyje“ rezgiau kitokią šeimos istoriją: kaip vyras vedė nemylimą moterį ir sužlugdė savo gyvenimą[12]. Bandžiau lipdyti ir studento paveikslą: nuvargusį, bet ryžtingą, pasišventusį[13]. „Laimelėje“ kūriau moterį, kuri blaškėsi tarp pagundos ir ištikimybės vyrui. Taip pat bandžiau pasmerkti dvarą, kuriame smelkėsi moralinis susmukimas[14]. Kartą bandžiau ir komedijos žanrą.

– Kaip supratau, jūsų apsakymai apie tikrus žmonių išgyvenimus, rimti ir skaudūs, kodėl pradėjote rašyti komediją? Norėjote pabėgti nuo aštrių emocijų?

– Oi, nei pati nežinau. Tiesiog patiko skaityti komedijas. Mislijau tą patį, kaip ir dėl apsakymų rašymo: jei gali kiti, kuo aš prastesnė? Deja, neturėjau tuo metu tinkamų įgūdžių, Višinskis taip pat nebuvo sužavėtas. Laiške aiškino man, kas yra komedija ir kokia jos paskirtis[15]. Visgi nenorėjau taip lengvai pasiduoti, toliau rašiau „Pragertus balakonus“ ir „Tris mylimas“.

– O kas gi tas Višinskis, kad jo nuomonė buvo tokia svarbi? Jautėtės priklausoma nuo jo?

– Na, ne visai taip, vaikeli, jis vienas man nemeluodavo, esu jam rašius laiške: [N]uo Tavęs vieno tik truputį teisybės kartais galiu girdėti, o kiti visi mane tik gadina savo gyrimais, todėl viečvienaičiu Tavim tik ir teišsitikiu[16]. Labiausiai atsimenu, kiek daug gerų pamokymų gavau apie charakterių kūrimą, scenų plėtojimą, kūrinio pabaigų rašymą, kaip stiprinti įtampą, įvedant peizažą. Daug mokė teorinių dalykų, taip išmokau valdyti medžiagą, atrinkti tik tai, kas būtina[17].

– O kaip dėl kitų žmonių kritikos? Ką kalbėjo kiti žmonės?

– Kartais atrodydavo, kad ta kritika nepagrįsta ir šališka. Man atrodė, kad aš geriausiai suprantu kaimo ir valstiečių gyvenimą[18]. Dar didesnį įkvėpimą man suteikė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, mes jau buvome pradėjusios bendrauti, šnekėdavomės iki pirmos valandos nakties, šmėstelėjo kad galėtume kartu parašyti naują komediją „Kaip kas išmano, taip save gano“: išjuokti dvarininkus, jų sulenkėjimą, moralinį ir dvasinį supuvimą[19].

– Kartais kritika gali būti gniuždanti...

– Katra kritika yra maloni? Kartais ji gali uždegti naujiems darbams. Su Bite parašėm pjesę „Velnias spąstuose“. Per du vakarus sukūrėme du veiksmus, o per savaitę ir pabaigėme rašyti. Pagaliau mano mylimam Povilui patiko, dėkojo mums. Planavome spektaklio premjerą. Deja, spektaklis buvo atšauktas, o kai kurie aktoriai suimti. Teko vaidinti slaptai[20]. Ak, vaikeli, kokie neramūs laikai buvo... Gaila tų žmogelių, nubraukiau ne vieną ašarą, o kaip aš sielvartavau...

Pastebiu, kaip senolės akyse pradeda kauptis ašaros. Pasidaro šiek tiek nejauku, visai nenoriu, kad pradėtų verkti, kaip reikėtų paguosti? Laimei, senolė susitvardo ir nusišypso. Pagalvoju, jog jos žodžiai liete liejosi ir kartu sklido tokia ramybė. Man buvo gera klausytis, o jai reikėjo išsipasakoti. Trumpam abi nutylame, sutartinai pažvelgiame pro langą ir kelias sekundes stebime keturias mergaites, kurios fotografuojasi.

– Ech, dabar jums nuotraukų darymas – ne bėda, joks ypatingumas, o štai va mums 1896 metais tai buvo tarsi stebuklas. Pamenu, Višinskis iš Peterburgo parsivežė fotoaparatą, įamžino mane su šeimyna per rugiapjūtės talką. Buvome apsipuošę, nenorėjau būti su kokiom drapanom, kai fotografuoja[21]. Neduok Dieve, kad Jūs, vaikeli, taip nevertintumėt...

Staiga Žemaitę pertraukia atėjusi padavėja:

– Ar jūs dar ko nors laukiate, ar norėsite ką nors užsisakyti papildomai? – sutrikusiu žvilgsniu noriu mostelėti į Žemaitę, bet... prieš mane nieko nėra. Ji kaip į vandenį nugrimzdo, nė šešėlio nepalikus.

Išnašos:

[1] Žemaitė. 1996, Autobiografija, Baltos lankos, Vilnius, p. 97.

[2] Čia ir toliau cituojama ir perfrazuojama iš Adolfo Sprindžio knygos „Žemaitė“ (Išleido Vaga, Vilnius, 1988), p. 288.

[3] p. 84.

[4] p. 100–101.

[5] p. 103.

[6] p. 104.

[7] p. 104.

[8] p. 112.

[9] p. 117.

[10] p. 121-122.

[11] p. 131-132.

[12] p. 138.

[13] p. 141.

[14] p. 148.

[15] p. 151.

[16] p. 156.

[17] p. 160.

[18] p. 175.

[19] p. 178.

[20] p. 195.

[21] Ruseckaitė, A. 2015, Žemaitės paslaptis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius.

Publikacijos viršelio nuotrauka – iš Kelmės r. savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos archyvo.