Pauzė

Šiandien yra ta diena prieš rašymą, tokia, kurią mini Hesė „Dykinėjimo mene“ – kai tyliai, nutirpusiai patiri pasaulį, darai reikšmės pritvinusią pauzę. Šiandien nesu subrendusi kūrybai, bet ji auga manyje. Vėjas groja medžių lapais skirtinguose kampuose – priešaky ar pašoniui, vis priversdamas pakelti galvą ir pažiūrėti, ar kažkas neateina, labai teatrališkai – užnugaryje, pakeldamas plaukus ir pakviesdamas atsisukti. Jis atkreipia mano dėmesį į per praretėjusias medžių viršūnes vėl išlindusius namų stogus. Į Žaliakalnį atėjo ir su manimi sveikinasi ruduo.

Proza atrodo daug didesnis užmojis nei poezija. Poezija visada ateidavo lengvai, beveik nekviesta. Tik duok paskaityti kokį į ausį kandantį, jaudinantį žodį, ir jau norisi raityti eilėraštį, atsiduoti rimui ir akies kraštelyje pasivaidenusiam jausmui. Neseniai dalyvavau savo pirmoje humanitarinių mokslų paskaitoje – dėstytoja pristatinėjo nefikcinę literatūrą ir svarstė postmodernųjį būvį, kuriame visi bandome susigraibyti, ir nerūpestingai išskyrė vieną grožinės literatūros savybę, kuri pastatė mano ausis: literatūros kūrinys yra skirtas adresatui. Rašytojas rašo su adresatu mintyje. Šios minties banaliame akivaizdume įžvelgiu provokaciją: tai beveik paneigia rašymo intymumą (Kafka sako – rašyk sau, rašyk užsidaręs nuo pasaulio ir pan.), nors ir validuoja įdėtas pastangas. Į galvą įlindo du žodžiai, kreipinys į mano adresatą: miela skaitytoja.

Miela skaitytoja,

užėmei mano mintis negrįžtamai.

Atsivertusi tuščią lapą

rašau ne dieną, o pasaulį

meninį –

per gražu, kad atspindėtų tiesą

(ar neverkia dangus, ar

vėjas nebučiuoja?)

Ryškus naratyvas priverčia pamiršti,

kad kraujuoja tikras kūnas.

Pasirodo, fragmentuotos mintys,

erzinančios, neužbaigtos idėjos

yra literatūros dalys,

simboliai,

sukuriantys intencionalų srautą

sąmonės.

Žodžiai, iškeliavę į pasaulį,

rašyti dangui, vėjui, pievai

pasiekia pamirštą adresatą

post-post-post

skaitytoją.

„Tu viena iš tų rašančių?“ – klausia dėstytoja. Ji papasakoja apie autistams vaikams skirtą knygą, kurią rašo viena jos studentė ir kuriai jos ieško leidyklos. Išspaustoje šypsenoje įžvelgiu padrąsinimą, bet pokalbio netęsiu. Jaučiu, kad mano galva per sausa ir dulkėta, kad prozą augintų, dulkės ir smalkės vietoje gleivėtų vingių. Pakosčiu. Visgi tą dykumą pradeda virpinti idėja neįpareigojančios, beveik koketiškos esė, kuri leistų atskleisti ir paslėpti tiek pat, kiek eilėraštis, autoritetingai sakyti pusiau-tiesas (tiesa – subjektyvu) ir žaismingai prikandus lūpą dėstyti dienoraščio lygio faktus. Žinoma, labiausiai vilioja tai, kad esė, kaip ir eilėračiui, mano riboto ir modernaus gyvenimo išniekinto dėmesio turėtų pakakti, kad ją užbaigčiau. Esė funkcija yra PAŽINTINĖ, INFORMACINĖ, LIUDIJAMOJI, sako dėstytoja. Intelektinis tyrinėjimas, kuriame vardų pakeisti negali. Realybės apšviestas žibėjimas nublanksta nevaržomos išraiškos akivaizdoje. Pats esė pavadinimas praranda prasmę (prancūziškai essai – bandymas).

Dėstytoja dėsto, o aš jau nebenoriu suprasti, kuo skiriasi grožinė proza nuo nefikcijos, autobiografinis romanas nuo literatūriškai išdabintos esė, nepamirškite, postmodernizmui būdingas hibridiškumas, tačiau rašytojas, prieš pradėdamas, turi žinoti, ką jis rašo – per petį žiūri tikrovės policija…

Koks iš dangaus nukritęs vertintojas pamatuos ir kvantifikuos realybės kiekį kūrinyje, išrankios kūrybinio pezėjimo siūlus ir atskirs melą nuo tiesos? Išsijuosusi vartotoja manyje nori teigti, kad visa kūryba yra tiek pat tiesa, kiek ji yra melas. Arba aš noriu, kad ji tokia būtų, nepasotinamai kasytų fantazijos raukšlę smegenyse ir būtų lygiai tiek pat aršiai tikra. Objektyvus santykis turėtų būti žinomas tik autoriui. Mane iš karto galite priskirti prie tų tarpinių žanrų šalininkų. Gal ir čia į kūrybos mišką nuklydau ir visai negalvoju taip, kaip užrašiau, ir šiandien visai ne ruduo, o pavasaris. Gal išvis apsiimam rašyti, nes nežinom, ką galvojam ir kas yra tikra, tačiau norim parsitempti į glėbį intuityvius sapaliojimus arba sąmoningos akimirkos svorį (uodo skrydžio dėsniai, saulės dulkelių ritmika, kaip sakė Hesė), ir iš jų sulipdyti kažką verto žodžių ant popieriaus.

Jeigu aprašysiu praėjusios nakties sapną, čia kūryba ar realybė? Tikri įvykiai ar fikcija? Atsiminimai ar išsigalvojimai? Prisimenu, kaip siekdama išlavinti atmintį paauglystėje užrašinėdavau sapnus, net ir prabudusi vidury nakties priešindavausi kūno letargijai, įjungdavau šviesą ir kažką įamžindavau sąsiuvinyje. Šiai dienai sapnų klausimas lieka tyrai retorinis, nes esu chroniškai pervargusi ir ką sapnavau, išvis nebeatsimenu, gal tik kokios emocijos kąsnelis lieka, tačiau be pasipriešinimo ištirpsta įsijungus sąmonei, net jausmo nepalikdamas, tik jausmo poskonį.

Žinoma, kūrybinės desperacijos momentu skaudžiausia, kai kitas menininkas pasidalina kažkuo artimu, lyg iškąstu iš tavo paties apipelijusios, giliai pasislėpusios ir vos pulsuojančios sielos amebos. Kai sėdi, kaip Salvadoras Dali sėdėjo Cornell’io filmo pristatyme, prilipęs prie savo siaurų ūsų, išvertęs akis, ir noris taip pat pašokti ir šaukti: jis pavogė tai iš mano pasąmonės! Bet iškrypęs protas greitai pyktį paverčia susijaudinimu – noris tą kirminą parsivest namo... Su visa jo bibliografija…

Už šiandienės ramybės, paukščių čiulbėjimo, pilko dangaus ir įkvėpimo stokojančios pauzės slepiasi vienatvė ir ilgesys. Šioje tylioje, tuščioje sekmadienio tikrovėje įsivaizdavimo objektai galėtų būti tikri – nematomi ne dėl to, kad išgalvoti, o todėl, nes akimirka nepaliesta išorės triukšmo. Man nereikia jų išplėšti iš kitoje dangaus pusėje sėdinčios mūzos. Šiandien man užtenka jausti.