Poetė Erika Drungytė: apie menininkų maištą sovietmečiu ir laisvės dvasią „Nemune“

Mokyklos suole prasidėjęs poetinis maištas

„Dar vaikystėje supratusi, kad man įdomus kitoks pasaulis, užsibrėžiau tikslą nepasiduoti buičiai, rutinai, sistemai. Tai reiškė, kad kitoniškumas galimas tik tampant menininku. Visai negalvojau, ar sugebėsiu, bet man pavyko. Prisijungimas prie įvairių inteligentijos, menininkų pogrindžio grupelių buvo nykios realybės perkeitimo būdas. Mane, paauglę, draugijon priėmė suaugę, protingi žmonės, nebijoję deklaruoti troškimo atkurti laisvą Lietuvą“, – pasakoja E. Drungytė. Poetė sako, kad Kaune gyvenusių savo senelių dėka nuo pat mažumės turėjusi stiprų istorijos žinių bagažą ir dėl to aiškiai suvokusi nepriklausomybės svarbą. Žinoma, anuomet ne vienas svajojo pabėgti į Ameriką, tokius planus kūrė ir būsima rašytoja, vaikiškai dėliodama įmanomas sienos kirtimo schemas. Tačiau E. Drungytė vis rasdavo būdų savo poziciją išsakyti čia ir dabar, maištaudavo mokyklos suole: „Anuomet poezija buvo cenzūruojama, žodžiai apie Dievą, tėvynę dingdavo iš vadovėlių. Ypač kliūdavo Maironiui, kuris juk buvo dvasininkas. Aš turėjau močiutės mokyklinius skaitinius, kuriuose eilėraščių niekas neapkarpydavo. Deklamuodavau nekupiūruotus tekstus. Bendraklasių reakcijų būta įvairių. Vieni sakė, kad sėsiu į kalėjimą, kiti džiaugėsi arba tiesiog sukiojo pirštą prie smilkinio. Mokytojai tokį mano elgesį neretai vadino puikybe, mažino pažymį.“ Ne vienas tuometis moksleivis atsisakydavo ryšėti pionierių kaklaraiščius, jei tik būdavo įmanoma, pabėgdavo iš privalomųjų įvairių komunistinių švenčių, paradų su raudonomis vėliavomis.

Gimusi ir augusi Kaune poetė visuomet įžvelgė ryškų šio miesto išskirtinumą, jo nepaklusnumą: „Kaunas iš visos Lietuvos labai išsiskyrė vakarietiškos, taip vadinamų Smetonos laikų, kultūros palikimu, tiesiog oru gaunamu laisvės suvokimu, gebėjimu tvirtai išlaikyti savo poziciją. Jei tik kas užkalbindavo rusiškai, kauniečiai tiesiog demonstratyviai atsakydavo lietuviškai. O tai jau viena iš protesto formų. Pagirčiau Kauno menininkus, gebėjusius susiburti iš įvairių meno sričių. Laisvės alėjoje nebuvo jokio skirstymosi, konkuravimo, kuris čia šaunesnis. Tai labai svarbus momentas, visi vieni kitus atpažindavo iš kažkokių nepaaiškinamų požymių. Vien iš diskusijų apie kūrybą buvo galima nujausti, kas ką galvoja. Pavyzdžiui, labai išsiskyrė Gintaras Patackas: buvo absoliutus chuliganas ir poezijoje, ir gyvenime, o jo maištas – visa apimantis. Jis koneveikė politinę ir keitė poetinę sistemas, bodėjosi kastruotu eilėraščiu. Tuo laikotarpiu dominuojanti poetika vis dar buvo įsikibusi į neoromantizmo paveldą, kupiną kaimiškojo pasaulėvaizdžio. Justinui Marcinkevičiui tokia kalbėsena tiko, bet tai buvo nesuderinama su kauniečio prigimtimi. Futuristų, keturvėjininkų „palikuonims“ visas tas lyrizmas buvo atgrasus. Patackas tapo tuo ledlaužiu, kuris įtvirtino urbanistinės poezijos ženklus“, – sako poetė.

Poetė Erika Drungytė. Jono Petronio nuotrauka.

Laisvės alėjoje – kavos aromatas, cigarečių dūmai ir menininkų diskusijos

„Dainavau folkloro ansambliuose, o tais laikais folkloras, etnografija, tautosakos rinkimas sovietinei ideologijai buvo įtartinas, nes galėjo skatinti nacionalizmą. Taigi, šiame lauke buvo vienos veiklos, o su menininkais visai kiti užsiėmimai. Taip vadinamosios bohemos susitikimų epicentras buvo Laisvės alėja. Ten dažniausiai rinkosi tie patys žmonės, mes žinojom, kad tuo ir tuo laiku įprasta kompanija ateis gerti kavos. Tarkime, kavinė „Laumė“ tikrai buvo labai populiari, bet nebuvo taip, kad ten atsisėdai ir lieki. Žmonės migravo iš kavinės į kavinę. Pasėdėjimas su cigarete tarp pirštų, bendravimas vyko ir ant alėjos suolelių. Tuo metu senamiestyje menininkai išvis nesirinko, nes buvo nesaugu. Susitikimai bazavosi ties Muzikiniu, Dramos teatrais, netoli alėjos fontano. Labai svarbi Vinco Kudirkos biblioteka, kurioje daug kas dirbo: skaitė, rašė, bendravo. Visos šios vietos vienijo, jungė, būrė, buvo tarsi uždengta gaubtu erdvė, po kuria ir virė gyvenimas tų, kurie atsisakė tapti kostiumuočių, funkcionierių dalimi.“ Iš poetės pasakojimo galima suprasti, kad pagrindinė Kauno menininkų būrimosi erdvė – miesto širdis, kitaip tariant, centras. Taigi, nepaisant politinių aplinkybių, menas ir kultūra vienaip ar kitaip buvo visuomenės šerdis, mąstantis, kritiškas, svarbus centras.

Tyliai garsus tautiškumas namuose

Anot E. Drungytės, itin reikšmingi sambūriai vyko privačiose erdvėse. Namai buvo tam tikra terpė, kurioje tautinė dvasia skleidėsi dar atviriau ir drąsiau: „Kavinės tik patvirtindavo, kad mes esam, kad mes matomi, bet jose vyravo kultūrinės temos, o namų atmosfera buvo visai kita, joje atsargumo aptariant uždraustas temas būta mažiau. Vaikščiodavau pas vieną savo bičiulę, kuri buvo lituanistė, bet ir akademinėje bendruomenėje buvo labai daug protingų, veržlių žmonių. Dažniau ten būrėsi Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto buvę ar esami studentai, moksleiviai. Gilinimasis į kalbą, jos reikšmę nacionalinei savimonei, lietuvių literatūros, ypač poezijos, o joje – Ezopo kalbos kodų studijavimas, istorijos aptarimas, – visa tai buvo pokalbiai apie tą patį – Lietuvą, laisvę.“ Svarstant apie šias poetės įžvalgas galima pamąstyti apie tuomečių menininkų sambūrių erdvių reikšmę. Daugiausia mąsčiau apie meno žmonių susitikimus Kauno kavinėse, kad neva jose vyko tasai pagrindinis intelektualų būriavimasis. Vis dėlto, E. Drungytė šiuo pasakojimu tokiai idėjai kiek paprieštarauja, nes akivaizdu, kad atviresni pokalbiai ir tautiškumo dvasia geresnes sąlygas atsiskleisti turėjo ne viešose, o namų erdvėse.

„Be bohemos „Nemunas“ būtų neįmanomas“

Bohema yra neatsiejama nuo maišto – tokia išvada peršasi iš E. Drungytės pasakojimo. Visų pirma, esant tam tikroms sąlygoms jis užgimsta žmogaus viduje. Vėliau vidinis protestas kartu su jo „nešiotoju“ migruoja, ieško bendraminčių terpės, kurioje galėtų klestėti. Galiausiai, iš žmogaus vidaus išsiliejęs į išorę maištas įgauna tam tikrą kūną (pavyzdžiui, meno kūrinio). Taigi, „Nemuną“ taip pat būtų galima pavadinti tuo bohemiškuoju kūnu, kuris pasak E. Drungytės, XX a. septintajame dešimtmetyje tapo reiškiniu. „Šio leidinio veikla ir paskleista „bacila“ buvo tokia stipri, kad paveikė kelias generacijas. Reikia suvokti, kad sovietmečiu visa kultūrinė spauda buvo leidžiama Vilniuje. Kauną sovietų valdžia prižiūrėjo itin akylai, nes jame vis dar buvo „buržuazijos likučių“, kurie galėtų suburti „nacionalistų pogrindį“.

Nors Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpis jau buvo pasibaigęs, vadinamojo atšilimo inercija dar ilgai veikė kultūrinį gyvenimą. Gal todėl pagaliau buvo pasiekta tam tikra pergalė – komunistų valdžia davė leidimą rastis jaunimo kultūros ir meno žurnalui Kaune. Bet jaunimas juk ir yra tendencinga maišto grupė. Pirmuoju redaktoriumi tapo poetas Antanas Drilinga, persikėlęs iš sostinės į Kauną. Žinoma, Centro komitetas mėgino kontroliuoti, cenzūruoti turinį. Neretai nutikdavo, kad pasirodžius drąsesnei publikacijai, redaktoriui tekdavo važiuoti į Vilnių pasiaiškinti. Vis dėlto, žurnalas buvo leidžiamas kas mėnesį, todėl lėtas tempas, atstumas ir negalėjimas žaibiškai sukontroliuoti publikacijų leidiniui buvo itin naudingas. Nepaprastai daug talentingų, drąsių fotografų pradėjo karjerą būtent „Nemune“, o jame atspausti moterų aktai Sovietų Sąjungai buvo tikras sukrėtimas. Atviros apnuogintų kūnų nuotraukos tarpukariu nebuvo draudžiamos, bet ta užmuilinta tarybinė moralė viską vėl nubloškė šimtmečiu atgal. Taigi, be bohemos „Nemunas“ būtų neįmanomas. Žurnalas ėjo milžiniškais tiražais, visada turėjo kažkokią paslėptą raziną. Jis būrė visus kūrėjus, kultūros žmones, o pirmoji menininko publikacija šiame žurnale buvo labai vertinama, nes taip būdavo patvirtinamas tam tikras lygis, pripažįstamas profesionalumas ar bent jau nuspėjamas potencialas.“

Poetė Erika Drungytė. Jono Petronio nuotrauka.

„Kai mus pavadina hipsterių leidiniu, nuskamba lyg komplimentas“

Poetė sako, kad dabar gyvename atvirų sienų ir visuomenių laiku, todėl nustebinti, šokiruoti skaitytoją tampa sunkiau. „Mes labai norime išlaikyti anų laikų dvasią, bet to padaryti beveik neįmanoma. Dalykai, kurie anuomet buvo draudžiami, dabar prieinami laisvai, sąlygos – kardinaliai kitokios. Bet jei įmanoma parodyti kažką kitokio, netikėto, eksperimentinio, iš užribio, stengiamės tai padaryti. Vis dėlto neįmanoma išlaikyti tokio tempo, kad kiekviename numeryje pasirodytų kažkas sensacingo. Mūsų išskirtinumas prasideda nuo išsaugoto, bet rinkodarai nenaudingo kvadratino žurnalo formato, puikaus šiuolaikiško dizaino, intriguojančių iliustracijų ar netikėtų pokalbių temų. Tai yra vienintelis Kaune likęs respublikinis periodinis leidinys. Šiek tiek apmaudu, kad visa matytojų, populiarintojų grupė daugiausia yra vilniečiai. Bet malonu, kad „Nemuną“ laiko kitokiu leidiniu, nes iškrentame iš tam tikros nusistovėjusios kultūrinių leidinių tvarkos. Kai mus pavadina hipsterių leidiniu, nuskamba lyg komplimentas. Juk ir anuomet, kai tik pradėjo savąją veiklą, buvo kaltintas hipiavimu.“ Hipių subkultūrą ir bohemą sieja estetinės autonomijos, kitoniškumo siekis, savitos protesto prieš susiklosčiusias sistemas formos. Taigi, nenuostabu, kodėl kuriamą sąsają tarp „Nemuno“ ir hipiavimo E. Drungytė mato pakankamai šviesiai. Taip tik dar labiau pabrėžiamas žurnalo kitoniškumas, atviras siekis nepaklusti nusistovėjusioms visuomenės normoms ir taisyklėms.