Poetė Ieva Rudžianskaitė: „Kaunas natūraliai įsilieja į mano poetinį pasaulėvaizdį“

Ieva Rudžianskaitė – šiuolaikinė lietuvių poetė, literatūrologė, literatūros kritikė bei humanitarinių mokslų daktarė. Ji gimė, užaugo ir studijavo Kaune. I. Rudžianskaitė nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios sulaukė pripažinimo. Ji debiutavo 2018-aisiais su knyga „Be skaičių: mažosios meditacijos“ („Kauko laiptai“). O pirmoji poetės eilėraščių knyga „Kita“ („Kauko laiptai“), pasirodžiusi 2019 m., buvo apdovanota Zigmo Gėlės‑Gaidamavičiaus premija už giliu filosofiniu podirviu ir subtilia poetine kalba išsiskiriančią poeziją. Už antrąją eilėraščių knygą „Iš gervių“ („Kauko laiptai“, 2021) pelnyta Antano Miškinio literatūrinė premija, o už trečiosios poezijos knygos „Tryliktas mėnuo“ („Kauko laiptai“, 2023) filosofinį gilumą, kultūrinių ir filosofinių intertekstų bei asmeninės patirties dermę rašytoja apdovanota Vieno lito literatūros premija bei Kauno miesto savivaldybės Maironio premija.

Kadangi I. Rudžianskaitė yra tikrų tikriausia kaunietė ir aktyvi Kauno rašytojų bendruomenės narė, šiame interviu su poete kalbėjomės apie Kauną, miesto įtaką kūrybai ir apskritai rašytojams. Taip pat – apie įkvėpimą, literatūrinį matomumą, premijas ir netrukus pasirodyti turinčią naujausią, jau penktąją, poetės eilėraščių knygą. Su Ieva bendravome šių metų balandžio pradžioje, dar prieš pasirodant knygai „Šiandien miestas neapsakomai gražus“ („Kauko laiptai“, 2026), kuri šiandien jau džiugina skaitytojus.

– Kada pirmą kartą pajutote, kad rašymas Jums svarbus?

– Prisimenu, pirmą eilėraštį parašiau, kai mokiausi trečioje klasėje. Vėliau rašiau paauglystėje, bet kai pradėjau studijuoti, kūrybą atidėjau į šalį. Net maniau, kad tuo niekada neužsiimsiu. Tiesa, studijų metais išleisdavau vieną kitą publikaciją, bet man jos nebuvo itin svarbios. Į rašymą, kaip į sau pačiai svarbią veiklą, pradėjau žiūrėti tik po studijų.

– Ką Jums šiandien reiškia būti poete?

– Aš retai galvoju apie save kaip apie poetę. Man svarbiau pats veiksmas. Rašymas man yra būdas išreikšti tam tikras idėjas, požiūrį, pagaliau būsenas.

– „15min“ 2024 m. duotame interviu minėjote, jog Jūsų kol kas naujausią knygą (sakau kol kas, nes žinau, jog netrukus pasirodys nauja knyga, tačiau apie ją kiek vėliau) „Švytuokle švytuokle“ („Kauko laiptai“, 2024) įkvėpė daugiausia Jūsų asmeninės patirtys. O sakykit, kaip gimsta Jūsų poezija apskritai – iš emocijų, patirties, vaizdinių, ar derinant viską kartu?

– Ko gero, viską derinant kartu. Rašydama eilėraštį tiesiog jaučiu, kad turiu jį sukurti. Kitaip tariant, esama poreikio perteikti kokią nors idėją, problemą, patirtį ar net skaudulį. Atsitinka ir taip, kad mintį išprovokuoja vaizdas ar situacija, padiktuojanti metaforą, nuo kurios viskas prasideda, arba sunkiai įvardijama būsena, kurią vis tiek norisi išreikšti poetine kalba.

– Galbūt galėtumėte pasidalinti trumpa ištrauka ir, jei įmanoma, pakomentuoti, iš kokios patirties, vaizdinio ar impulso ji atsirado?

– Pasidalinsiu trumpu eilėraščiu iš triptiko „Saldžios mirusiųjų dienos“, kuris yra knygoje „Švytuokle švytuokle“: „mano vaikystės žodynas ir pirmosios sąvokos / kitame puslapyje nupiešti klevai nes / ruduo toks oranžinis toks saldus – / žodžiai kuriuos ištars pirmokė / gal todėl su krintančiais it skiemenys lapais / jis visada bus ryškus lyg įkalintas moliūge lyg nelauktų / jokių permainų“ (p. 68). Šį tekstą sukūriau rudenį, kai eidama pro senas kapines atkreipiau dėmesį į klevus. Lyg ir niekuo nenustebinantis vaizdas, bet jis liko mano atmintyje, iššaukdamas kitą prisiminimą – vaikystėje turėtą žodyną, kuriame buvo nupiešti rudens medžiai. Taip, atrodytų, nesusiję dalykai atsiranda viename eilėraštyje. Eilėraščiuose mėgstu fiksuoti spalvas, daiktų formas. Kartais tam tikras vaizdas pasilieka atmintyje ir intuityviai nujaučiu, kad ką nors, susijusio su juo, parašysiu. Dažniausiai atsitinka taip, kad kažkoks matytas vaizdas išsiplečia, įgaudamas vis kitokią prasmę, kol patirtys ar idėjos tarsi sukimba su vaizdu.

– Ar daugiau rašote vedama įkvėpimo, ar laikotės tam tikros kasdienės rašymo disciplinos?

– Lyg ir nesilaikau disciplinos, bet sakyti, kad kūryba priklauso tik nuo įkvėpimo, gal ir ne visai teisinga. Tarkime, jei skaitau kieno nors kūrybą, būna taip, kad kitų rašytojų mintys išprovokuoja parašyti kažką ir pačiai. Mano manymu, kūryba nėra „iš nieko“ kylantis veiksmas. Jei turiu daug rūpesčių, susijusių su kitomis veiklomis, kūrybai nebelieka laiko. Taigi, rašymas reikalauja ir tam tikro nusiteikimo, ir tinkamos būsenos, bet kūrybiniame gyvenime esama ir spontaniškumo – nežinai, kada parašysi tekstą, kurį laikysi tinkamu publikuoti.

– Ar turite tam tikrą rašymo ritualą ar įprotį?

– Ne, jokių išskirtinių ritualų ar įpročių neturiu. Tik pastebėjau, kad anksčiau tekstus rašydavau ranka ir tik vėliau perrašydavau kompiuteriu, dabar vis dažniau iškart rašau kompiuteriu. Tiesa, visada rašau skambant muzikai, labai nemėgstu tylos.

– Ar Jums svarbu, kad kūryba pasiektų platesnę auditoriją, ar pirmiau rašote sau? Kodėl?

– Rašydama niekada negalvoju apie auditoriją. Jei nuolat mąstyčiau, kaip tekstus priims kiti, veikiausiai nieko nesukurčiau. Kita vertus, kai parašau eilėraštį, pradedu svarstyti, ar jis tinkamas publikuoti, ar geriau jį pasilikti tik sau.

– Kaip galvojate, Jūsų kūryba labiau siejasi su konkrečiu lokaliu kontekstu, ar jaučiate ją veikiančią platesniame literatūriniame lauke?

– Mano kūryba remiasi tuo, kas man pačiai artima ir pažįstama, kartu sujungiant tai, kas sava, su universaliomis temomis. Taigi, negaliu mąstyti apie savo tekstus tik kaip apribotus tam tikroje terpėje.

– Kaip galvojate, kiek apskritai instituciniai įvertinimai keičia, o gal nekeičia, skaitytojų ir kritikų požiūrį į kūrybą?

– Nemanau, kad įvertinimas, kad ir koks solidus būtų, gali keisti požiūrį į kūrybą. Bent jau mano pačios požiūrio nekeičia nei apie save, nei apie kitus.

– Kiek, Jūsų manymu, autorės poziciją literatūros lauke formuoja pati kūryba, o kiek institucinės bei kritinės struktūros?

– Manau, svarbu vidinės nuostatos ir domėjimasis kūryba bei kūrybos fenomenu apskritai. Taigi, įtaką gali daryti ir įvairių autorių, ir kokybiškų recenzijų skaitymas. Kiek įtakos gali turėti institucinės struktūros? Tarkime, atitinkamos institucijos gali neskirti finansavimo knygai ar pan., bet ar tai gali pakeisti kūrybinį vyksmą, nulemti jo meninę vertę? Ne, negali.

– Už savo kūrybą, esate įvertinta ne viena reikšminga premija, tačiau literatūrinė atmintis ir matomumas kyla ne tik iš premijų, bet iš autorės (-iaus) pozicijos literatūriniame lauke. Kaip pati apibrėžtumėte savo, kaip autorės, poziciją šiandienos literatūros lauke?

– Atsižvelgdama į įvairias kryptis, laikyčiau save autore, kuriai svarbu estetinė žiūra, darbas su kalba, laisvė išreikšti pirmiausia sau pačiai artimas idėjas.

– Lietuvos rašytojų sąjungos puslapyje rašoma, jog gimėte Kaune. Studijavote Vytauto Didžiojo universitete, kur ne tik įgijote katalikų teologijos bakalauro ir filosofijos magistro laipsnį, bet ir apsigynėte daktaro disertaciją. Taigi, Kaune praleidote išties nemažą savo gyvenimo dalį. Taip pat dirbate Kaune įsikūrusios leidyklos „Kauko laiptai“ redaktore. Todėl norėčiau Jūsų paklausti, kaip Kaunas veikė Jūsų kūrybos pradžią ir tolimesnį kelią?

– Savo gimtąjį Kauną labai myliu, todėl sąmoningai pasirinkau studijuoti bei leisti savo knygas būtent šiame mieste. Tiesa, leidykloje „Kauko laiptai“ nebedirbu nuo 2022 metų.

Ar miestas gali daryti įtaką kūrybai? Sakyčiau, ir taip, ir ne. Gyvenamoji vieta negali nulemti polinkio rašyti, tačiau patirtys, susijusios su konkrečia vietove, neišvengiamai persikelia ir į kūrybą.

– Nepaisant sąsajų su Kaunu, Jūsų kūryboje tiesioginio Kauno įvardijimo neaptikau. Eilėraščių rinkinyje „Tryliktasis mėnuo“ (2023, 16 p.) rašote: „universitete pro stiklinę sieną stebėdavau prasiveriantį dangų“, žinant Jūsų biografinį kontekstą, galima daryti prielaidą, kad čia netiesiogiai minimas Kaunas. Miesto, kaip universalios ir neįvardintos erdvės vaizdinys rinkinyje konstruojamas kaip liminali, pereinamoji erdvė. Taigi, ar sąmoningai konstruojate miestą kaip egzistencinį foną? Gal galėtumėte pateikti eilėraščio ištrauką, kurioje tai geriausiai atsiskleidžia?

– Man pačiai artimas šis neilgas eilėraštis iš knygos „Švytuokle švytuokle“: „kelio ženklai apdangstyti gedulu / nepatikliai žvelgiame į artėjantį miestą / į senus – tarytum susilanksčiusiose fotografijose – žmones / negaliu ištverti šito liūdesio bet net ir jį apgaubia prietema – / šilta glotni migdanti“ (p. 39). Kaip jau minėjau, patirtys, susijusios su konkrečia vietove, persikelia ir į kūrybą. Tad šiuo atveju drįstu sakyti, kad Kaunas natūraliai įsilieja į mano poetinį pasaulėvaizdį, bet kartu neįpareigoja ir prie savęs nepririša, todėl skaitytojui gali atsiverti visai kitokia prasmė.

– Kaip manote, ar regioninė literatūrinė tapatybė, pavyzdžiui, Kauno ar kitų miestų, gali formuoti autoriaus požiūrį, stilių ar tematiką? Ir kaip vertintumėte Kauno „simbolinį kapitalą“ – ar miestas gali suteikti kūrybinį ar profesionalų statusą literatūros lauke?

– Viena vertus, socialinė, literatūrinė terpė daro įtaką asmens pasaulėžiūrai, kita vertus, kuo toliau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu, kad kūrėjo laikysena ar tam tikrų principų laikymasis priklauso ne nuo to, kokioje jis vietoje gyvena, o kaip suvokia savo kūrybos vertę. Tiesa, kad titulai suteikiami iš išorės, tačiau anksčiau ar vėliau ateina tokia akimirka, kada turi stoti į akistatą su savimi pačiu ir atsakyti į klausimą, ar aš žinau, ką darau, ar tik laukiu pritarimo iš išorės.

– Kauno kultūrinė aplinka, bendruomenė ar institucijos suteikia Jums kūrybinio palaikymo ar įkvėpimo?

– Kaunas man suteikia įkvėpimo kaip miestas kuriame gimiau ir augau. Kalbant apie institucinį palaikymą, negaliu nepaminėti, kad Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius skyrė finansavimą mano debiutinei poezijos knygai, kuri pasirodė 2019 metais.

– Esate ne tik poetė, bet ir literatūros kritikė. Kaip manote, ar šiandien galima kalbėti apie savitą Kauno literatūrinį balsą ir „kaunietišką“ tapatybę, ar vis dėlto tokie lokalūs apibrėžimai praranda prasmę? Kodėl?

– Tokie poetai ir poetės kaip Donaldas Kajokas, Kęstutis Navakas, Gintautas Dabrišius, Erika Drungytė, Gintaras Patackas, Tautvyda Marcinkevičiūtė ir kt. be jokios abejonės suteikia akstiną mąstyti apie Kauno poetinę mokyklą. Tačiau kalbant apie jaunąją ar jaunesniąją kartas, dauguma kūrėjų išvykę į Vilnių, tad sieti juos su Kaunu neišeina.

– Kaip galvojate, ar Kaunas tam tikru atžvilgiu vis dar išlieka Vilniaus „periferijoje“, ar ši skirtis jau nunykusi?

– Vilniaus ir Kauno skirtis egzistuoja jau vien dėl to, kad Vilniuje yra leidybos centrai ir kitos institucijos, kita vertus, Kauno kultūrinis gyvenimas yra ganėtinai savarankiškas.

– Ar matote skirtumų tarp literatūros kritikos ir recepcijos, formuojamos Kauno ir Vilniaus kontekstuose?

– Kaune esama įvairių įdomių iniciatyvų, tačiau tai negali paneigti fakto, kad dauguma kritikų gyvena ir kuria Vilniuje, todėl natūralu, kad būtent ten formuojasi pagrindinės literatūros kritikos ir recepcijos kryptys.

– Jau kiek anksčiau paminėtame „15min“ interviu minėjote, kad norėtumėte rašyti kitomis temomis ir, kad jei rašysite kitą knygą, ji turėtų būti kitokia, nes užsibūti tam tikrose būsenose nėra gerai. Nuo to pokalbio prabėgo beveik dveji metai ir ne paslaptis, jog artimiausiu metu pasirodys naujausia Jūsų poezijos knyga pavadinimu „Šiandien miestas neapsakomai gražus“. Visų pirma, nuoširdžiai su tuo Jus ir sveikinu. O kartu noriu paklausti, kuo ši knyga bus kitokia nei ankstesnės Jūsų knygos?

– Dėkoju. Manau, knyga šiek tiek skiriasi nuo kitų išraiškos požiūriu. Eilėraščiai masyvesni nei, tarkime, knygoje „Švytuokle švytuokle“. Galbūt naujausioje knygoje esu atviresnė. Sakau, „galbūt“, nes tai, kas man pačiai atrodo suprantama, kitiems gali taip neatrodyti.

– Pavadinime minimas miestas. Ar galime tikėtis, jog šiame rinkinyje dominuos miesto vaizdiniai ar įvaizdžiai? Kiek jame galime tikėtis Kauno?

– Taip, knygoje esama nemažai užuominų ir labai aiškių sąsajų su mano gimtuoju Kaunu ir kitomis pasaulio vietovėmis bei įvykiais. Rašydama naujausią knygą labai daug mąsčiau apie Kauną kaip apie gyvą būtybę, kuri viską suvokia, jaučia ir neišvengiamai keičiasi. Man buvo svarbu fiksuoti savo įgytas patirtis ir tai, ką šis miestas man reiškia dabar.

– Kas įkvėpė šios knygos atsiradimą?

– Gal ir banalu, bet įkvėpė miestas. Gražus sutapimas, kad šiame interviu nemažai apie Kauną ir kalbu. Dar įkvėpė būsenos. Rašydama šią knygą jaučiausi ypatingai ir tą jausmą sunku pamiršti.

– Ką norėtumėte, jog pajustų skaitytojas perskaitęs šią knygą?

– Kad atrastų savo miestą, į kurį norisi sugrįžti.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“