Pokalbis su A. Lebeliūnu apie „Septynias vienatves“: „Ne vien tik knyga, bet buvimas kartu“

Su aktoriumi ir režisieriumi, buvusiu Kauno mažojo teatro vadovu Arvydu Lebeliūnu kalbėjomės apie Kęstutį Navaką ir jo knygyną „Septynios vienatvės“. Bet pokalbis ne tik apie tai – ir apie tuometinį Kauno bohemos gyvenimą, Kauno mažąjį teatrą, menininkus, meną ir tą degantį norą kurti ir būti vienas su kitu.

Eimantė Korytė

5/31/2022

Kur ir kaip susipažinote su K. Navaku?

Tas susipažinimas prasidėjo, atsirado Kauno mažasis teatras ir 1993 ar 1994 m. tuometinis jo vadovas Rolandas Atkočiūnas pasiūlė man jį perimti. Man rodos, kad ten ir susipažinome. Gavome tokias patalpas pirmame aukšte, kur nieko nebuvo, tik rūbinė, ir mes nutarėm, kad reikalinga kavinė žiūrovams, nes kaip čia taip – ateina žmogus į teatrą, o net kavos neatsigeria. Taigi įrengėme kavinę ir pavadinom „Suflerio būdele“. Ir ta „Suflerio būdelė“ tapo traukos vieta, kur rinkdavosi absoliučiai įvairūs menininkai – ir Kęstutis ateidavo.

Kadangi buvome kaimynai, jis lankydavo visus mūsų spektaklius, o mes eidavom pas jį į „Septynias vienatves“, nes jis nuolat rengdavo vakarus – tie vakarai būdavo su vynu, kas mums patikdavo, o paskui vykdavo diskusijos. Ir būdavo, kad ateidavo Kęstutis, sakydavo, pakabinkit teatre plakatą apie renginį, o mes kartais pas jį pakabindavom, kad Mažajam teatre vyks tas ir tas, – vykdavo tokie mainai. Gražu tai, kad tuo metu ir pas mus teatre, ir pas jį vykdavo ne tokie projektai, kaip dabar vyksta, bet tiesiog iniciatyva – tai, ką tu darai, tai, ką tu myli. Tas bohemos laikas buvo toks, kad menininkai reiškėsi kaip žmonės, kaip asmenybės.

Tuo laiku vykdavo daug kultūrinių renginių ir bohema buvo gyva. O kaip manote, ar dabar dar liko Kaune bohemos? Ar dar yra tokių vietų, kur visi renkasi, kaip rinkdavosi „Suflerio būdelėje“, „Laumės“ kavinėje?

„Laumė“ buvo Laisvės alėjoj, o Laisvės alėjoj dar labai seniai, 1978 m., aš atėjau pas Joną Vaitkų – J. Vaitkus surinko studiją jaunų žmonių, ir dvejus metus mes ten dirbom. Tai visą laiką būdavo „Laumė“, „Laumė“, „Laumė“. Nusileidi – ir „Laumė“. Kartais perleistos kavos eidavom... Neužtekdavo kavos, tai perleidžia tą kavą, tokią „siusią“ padaro, sumoki kažkiek ten tų kapeikų, bet vis tiek sėdi, vis vien kažkoks buvimas. Galbūt jaunimas ir dabar turi kokius nors savo dalykus, susitikimus.

Bohema juk tikriausiai sujungia žmones, kurie ieško. Nėra įsitvirtinę dar kažkokiose vietose. Paskui, kai jau įsitvirtini, prasideda profesiniai dalykai, pradedi pats mokyti. Pavyzdžiui, į Mažąjį teatrą aš atsivedžiau savo studentus, paskui jie jau kažkuo tapo. Tarkim, Ramūnas Šimukauskas, Redita Dominaitytė, Ieva Zelionkaitė, Birutė Prekevičiūtė, tie žmonės, kurie tarsi nieko nebaigę buvo, bet jie turėjo idėjų. Tad manau, kad bohema yra tada, kai žmogus yra ieškojimo etape, jam viskas įdomu, jis neabejingas ir poezijai, ir tapybai, ir skulptūrai, ir dar kažkam. Tai žmonės, kurie tiesiog yra menininkai.

Arvydas Lebeliūnas Suflerio būdelė
Arvydas Lebeliūnas Suflerio būdelė

„Suflerio būdelėje“ / Arvydo Lebeliūno nuotrauka.

Kaip minėjo Antanas Obcarskas – „mes tiesiog gyvenom, negalvojom, kad čia bohema“.

Taip. Juk ir grupė „Angis“, ir Kampas, Andriuškevičius, Robertas Antinis, visa ta fantastiška „chebra“ – jie visi būdavo ir „Suflerio būdelėj“. Kai ateidavo, tai kokia ten būdavo fiesta – performansai, vakare prasidėdavo spektakliai, improvizacijos toj „būdelėj“, nors ir mažytėj. Tarsi ir nebūdavo kur per daug eiti tuomet, paskui jau atsirado šis bei tas daugiau. Tad Mažasis teatras, kuriame nuolat kas nors vykdavo, ir „Suflerio būdelė“ sujungdavo visus menininkus, turėdavo gerą dvasią. Ir tas teatras buvo ne akademinis, labiau eksperimentinis, kur galėdavai eksperimentuoti. Įsileisdavai ten žmones, kurie dega šituo dalyku.

Kaunas turbūt buvo vieta, kur susirinkdavo tie „degantys“ menininkai?

Tikrai taip. Galėjau ir toliau likti Vilniuje, bet grįžau į Kauną, nes man pasirodė, kad Kaunas yra kitoks – Vilniuj vis konkurencija, dar kažkas. O Kaune jos nebuvo, čia visi dirbdavo savo darbą atskirai, o paskui išlįsdavo ir susitikdavo. Bet visą laiką kantriai, tyliai, be jokių konkurencijų. Jautėsi pasitikėjimas vieno kitu, dalinimasis impulsais – ką turi, tą atiduoti, daliniesi savo impulsu. Tai Kaune būdavo labai juntama ir man labai patikdavo. Ir dabar man patinka šis miestas.

Aišku, kai teatrai tampa akademiniai ir nacionaliniai, tampa sudėtingiau. Ir Nacionalinis Kauno dramos teatras buvo truputėlį kitoks tuo metu, kai jam vadovavo Vidmantas Bartulis, pas kurį man teko dirbti ir padaryti keletą spektaklių. Teatras tada būdavo prieinamas todėl, kad jam vadovavo tikras menininkas. Administracija būdavo antras planas. Buvo ir tokia tradicija kaip vadovaujant J. Vaitkui – J. Vaitkus buvo meno vadovas ir pasiimdavo direktorių, kuris vadovavo administracijai, ir todėl administracijos požiūriu gal ir būdavo „bardakas“, bet meniniu požiūriu – vykdavo procesai, spektakliai, kurie turėjo savo laiko dvasią, kurie buvo labai paveikūs.

Minėjot, kad bohema dega idėjomis – tai turbūt ir K. Navakas buvo toks, ir knygyną iš idėjos, iš noro ką nors padaryti, ką nors palikti sukūrė?

„Septynių vienatvių“ knygynas buvo daugiau skirtas susiburti žmonėms. Ne vien tik knyga, bet buvimas kartu. Visiems buvo labai svarbu turėti ryšį su žmogumi čia ir dabar. Ir prisiminti tą laiką yra labai svarbu. Toks keistas dalykas, kad gal mūsų kartą tas ryšys padarė tokią, kad, tarkim, darai spektaklį ir kartais net negalvoji apie tai, ar gausi kokį atlyginimą, tiesiog yra idėja ir žmonės, kurie dega ta idėja. Tik paskui galvoji, ar čia rodysi išvis kažkam...

Kartais būna, kad dirbi, dirbi ir nieko nepavyksta, išsiskiri po dviejų ar trijų mėnesių, praradęs daug laiko, bet ne čia esmė. Esmė ta, kad tas laikas, kurį praleidi dirbdamas, yra tavo gyvenimas. Neskaičiuoji jo, neskaičiuoji, kiek uždirbai per tą laiką. Tu neuždirbai, tu pragyvenai. Man rodos, čia yra esminis dalykas. Tą patį ir Kęstutis turėjo, todėl jam reikėjo būti su žmonėmis, skaityti poeziją, savo ir kitų, kviestis žmones, kad būtų kartu. Čia yra pagrindinė idėja.

O tie renginiai, nuolat vykdavę „Septyniose vienatvėse“, – jie irgi suburdavo „degančius“ žmones?

Taip, paskui ir diskusijos būdavo, bet nebūdavo tai analizė, tiesiog buvimas. Juk menas gimsta ne iš meno, o iš gyvenimo. Bendravimo, žmogiškų impulsų, menininkai juk tokie šarmingi, maksimalūs – kad ir K. Navako išėjimas, juk tai buvo savęs sudeginimas. Jam reikėjo žmonių, reikėjo būti, kalbėti, gerti vyną. Visa kūryba iš to ir gimdavo, iš impulsų. Kai daliniesi laiku, savo patirtimi, kaip gyveni iš esmės kaip žmogus, kas vyksta ne taip, kas vyksta su žmogumi? Nuo to prasidėdavo ir kančios, ir bohemos.

Būdavo daug įtampos ir turėdavai kaip nors tai kompensuoti, o tuo metu kompensuodavai tik vynu. Buvo toks gyvenimas. Manau, kad dauguma menininkų, kurie irgi tai patyrė, dabar ne tai, kad ilgisi, bet jie ir gyvena tokį gyvenimą, tik tiek, kad galbūt vienišesni šiuo metu. Bet gyvena lygiai taip pat skausmingai, nes yra pažymėti to laiko. Ir tai niekur nedings, nes mes laikui bėgant vis tiek tą traukinį paleisim, mes į jį tiesiog nebespėsim.

Arvydas Lebeliūnas Suflerio būdelė
Arvydas Lebeliūnas Suflerio būdelė

„Suflerio būdelėje“ / A. Lebeliūno nuotrauka.

Turbūt net nesvarbu, kokia meno forma, kaip reiškiesi – svarbiausia išreikšti gyvenimą?

Absoliučiai taip. Nes visa kita... Ir su Gintaru Zubriu (dailininku, dailės studijos įkūrėju – aut. past.) kalbam, kad ateina pas jį žmonės, jiems jau kaukolę reikia duoti, bet jie dar tik kubą paišyti gali. Gintaras jau turi mokyti menininką mąstymo – kalbėti apie tai, ką mąstai, aptarti gyvenimo reiškinius, išreikštus tapyboje, o ne tiesiog formą ar dar kokius dalykus. Yra dalykų, kuriuos turi išmokti dailės mokykloje, ir stodamas į universitetą savo amatą jau turi puikiai išmanyti ir su dėstytoju kalbėti apie gyvenimą, o ne apie kažką kitą. O gyvenimas – kas tai yra? Tavo spalvų gama, tavo formos išraiška. Kaip ir teatre – nekalbi vien tik apie formą, kalbi, kas darosi su žmogumi, lendi giliau, ieškai vieno ar kito dalyko priežasties.

Kaip manote, jeigu dabar kas sumąstytų atidaryti kažką panašaus į „Septynių vienatvių“ knygyną, ar pasisektų? Galbūt „Septynių vienatvių“ sėkmė buvo tik dėl K. Navako asmenybės?

Galbūt ir pavyktų, jeigu būtų toks žmogus kaip K. Navakas. Tik todėl ir pavyktų. Manau, kad daug žmonių nori kažko tokio. Pavyzdžiui, mano žmona – aktorė, bet ji užsiima maisto verslu. Todėl, kad turi kažkaip išgyventi, ir tas išgyvenimo dalykas truputėlį nuo svajonių ar troškimų atitolina. Įkala į žemę ir sako: „Turi pinigus uždirbti, o tada jau galvok apie kažką kita.“ Be galo sunku uždirbti pinigus turint erdves ar senamiesty, ar Laisvės alėjoj, juk jos kainuoja be galo didelius pinigus. Gali daryti poezijos vakarus ir t. t., bet šiais laikais viskas labai paskaičiuota, ir tas šėtoniškas paskaičiavimas tau leidža tik mažytę dalelytę tavo svajonės. Bet aš manau, kad tokių vietų kaip „Septynios vienatvės“ turi būti ir kad visa tai vis tiek turės sugrįžti, nes žmonių ilgesys yra didelis. Tik pasiūla yra be galo maža.

Aš ir pats labai norėčiau atidaryti džiazo klubą, kuriame grotų labai geras džiazas, geri džiazmenai, kurių Lietuvoje yra be galo daug. Klaipėdoje buvo tokie „Kurpiai“, fantastiškas džiazo klubas. Nežinau, kas ten darosi dabar, bet tuo metu „Kurpiuose“ susirinkdavo lygiai taip pat kaip ir Kaune – pilna menininkų, muzikantų, ir tik žiūri, ir Vytautas Grubliauskas „grajina“ su visa „chebra“. Paskui mes Klaipėdos dramos teatre pagal Alessandro Baricco apysaką „Novečentas“ padarėm spektaklį su Grubliausku, Šiaučiuliu, Federavičiumi – trys muzikantai, vienas aktorius. O kur tai įvyko – bohemoj, va ten tam „kabake“ kilo idėja. Gavosi fantastiškas spektaklis. Tad manau, kad ir kas bebūtų, mes turim bendrauti, tik taip galim išlikti. Žmones turi užkrėsti vieną kitu, čia yra svarbiausia.

K. Navako tarp mūsų jau nebėra, bet turime jo palikimą – ir jo kūrybą, ir istorijas apie „Septynias vienatves“, ir prisiminimus, įvairius interviu... Ar kartais neatrodo, kad žmonės labiau prisimena K. Navaką dėl jo asmenybės, o ne dėl kūrybos? Galbūt jo poezija net yra mažiau skaitoma dėl to, kad skaitytoją labiau domina poeto asmenybė, o gal atvirkščiai – poezija skaitoma dažniau, nes žmonės susidomi ja dėl Kęstučio asmenybės?

Man, visų pirma, svarbi asmenybė. Nes ta poezija... Būdavo, kad Kęstutis parašo, ir galvoji, ką jis norėjo tuo pasakyti arba kodėl taip sudėtingai žodžius sudėliojęs, kaip tą jo mintį pagauti, kur ta esmė. Lygiai taip pat su Kampu – galvodavai, kokį jis šūdą čia nutapė, ir tik paskui supranti, kokį jis gyveno gyvenimą – intensyvų, įtemptą, skausmingą.

Taip ir su Kęstučiu. Jo asmenybė buvo tokia ryški, kad tiktai tame kontekste, tik pažinodamas žmogų gali suvokti jo poeziją. Imkit, tarkim, Meką. Ta jo kūryba – po žodį, po žodį, ir viskas. Bet kai tu supranti jo asmenybę, tai, kuo jis gyveno, tu atskleidi labai daug užkoduotų dalykų – kas yra kas, kuo jis buvo, kuo gyveno, kas jam buvo svarbu, kodėl būtent tokios eilutės, kodėl tokie žodžiai, kodėl tiek daug tylos tarp tų žodžių. Tai aš vienareikšmiškai pasakysiu, kad kartais gali nesuprasti asmenybės, kūrinių, bet laikui bėgant tai atsiskleidžia.

Atrodo, kad dabar ir tos bohemos nebėra. Gal karta pasikeitė ar gal nuo asmenybių tai priklauso?

Žmogus nesikeičia – žmogiškos problemos, kurios buvo prieš tūkstančius metų, lygiai tokios pačios liko ir dabar. Karta irgi nepasikeitė, tik dabar mes gyvename įtemptą laiką – manau, kad šitas laikotarpis ir tai, kas vyksta šalia mūsų, pakeis viską iš esmės žmonėse. Ir mene – tapyboj, skulptūroj, muzikoj, teatre – mes sugrįšim prie esminių žmogaus dalykų, ką mes iš tikrųjų turim kaip menininkai, žmonės, aptarti, mąstyti, kalbėti, jausti. Tas jausmas jau savaime yra, jis gali pereiti į pyktį, kaip buvo po Antrojo pasaulinio karo, kai atsirado visokių srovių – kad ir Brechtas su savo ironišku ir visokiu kitokiu teatru.

Tai, kas vyko, darė įtaką menui, ir tai, ką mes matome dabar, mus irgi savaime veikia. Mes norim būti kartu, norim kalbėtis, klausti „O kaip tu?“ Aš suprantu, kad tas begalinis pyktis eina į tą pusę, bet vėlgi – turi išlikti žmogumi, negali nueiti į mases. Masės viską griauna, lygina, ir tu gali nueiti su mase, bet kaip žmogus paskui liksi vienas su savimi ir tuo, ką tu padarei. Taigi, man rodos, mes iš tikrųjų keisimės, ir tikrai reikės tų bohemų ir tų pačių kavinių, kur mes vėl visi kartu sueisim.

Tai turbūt nepritariate tam posakiui, kad „ginklams žvangant mūzos tyli“ – kaip tik reiktų nenustoti kurti tokiais sunkiais laikais?

Mūzos netyli, jos dabar kaupiasi naujam dalykui. Jos kaupiasi, jos negali tylėti. Čia kaip tik tas periodas, kai tu neturi žodžių. O žodis gimsta iš tylos – iš sukauptos, skausmingos tylos. O tada gimsta žodis. Tad tas tylėjimas nėra tylėjimas. Kitaip tu juk išprotėsi tylėdamas. Ir man rodos, iš tos tylos rasis kažkas įspūdingo – žmoniško ir teisingo.