Pokalbis su Karoliu Kaupiniu: kaip mes prisimename save ir kaip mus prisimins kiti?

Kalbėdami apie kultūrą, istoriją ir visuomenėje vykstančius procesus, neretai atsigręžiame į asmenybes, kurių veikla jau yra tapusi tam tikro laikotarpio ženklu arba pamažu tokiu tampa. Neseniai per visą šalį nuaidėjusios diskusijos – apie kultūros politiką, valdančiųjų sprendimus, nepaisančius kultūros bendruomenės poreikių, ir kt. – parodė pilietiškai angažuotų intelektualų vaidmens svarbą. Politikų sprendimų, stokojančių empatijos ir logiškumo, kontekste ypač reikšmingas tampa kūrėjų, drąsiai ginančių humanistines vertybes, balsas. Vienu tokių balsų galime laikyti režisierių ir scenaristą Karolį Kaupinį, kurio kino ir teatro kūryba pasižymi nuosekliu dėmesiu Lietuvos istorinei atminčiai. Karolis taip pat yra politiškai aktyvus viešojo diskurso dalyvis, jo įžvalgas aktualiomis visuomenės ir kultūros temomis galime aptikti įvairiuose žiniasklaidos kanaluose: internete, televizijoje, radijuje.

Jau kurį laiką magėjo išgirsti K. Kaupinio mintis gyvai – ne per iš anksto parengtus tekstus ar įrašus, o „gimstančias“ tiesioginio kontakto metu. Gegužės 20 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Teatro diskusijų klubo suorganizuota diskusija, papildžiusi kasmetinio festivalio „VDU Kultūros dienos“ programą, vyko Menų fakultete. Ją sklandžiai vedė dėstytojo ir studentės duetas: teatro kritikas, Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas Edgaras Klivis ir Teatrologijos ir scenos menų vadybos magistrantė (dab. – absolventė) Austė Žiogaitė.

Dėmesį patraukė suformuluota pokalbio tezė – „Kaip mes prisimename save ir kaip mus prisimins kiti?“ – kuri akcentuoja kolektyvinę, visuomenės atmintį kaip vieną esminių K. Kaupinio kūrybos atramos taškų. Įžanginėje kalboje E. Klivis, kartu su studente Auste glaustai pristatydamas būsimos diskusijos eigą, pabrėžė, kad pokalbis aprėps kelias sritis – tiek politiką, tiek meną, siekiant kuo visapusiškiau suprasti kviestinio svečio pasaulėžiūrą bei pasaulėvoką. Renginio pradžioje klausytojams taip pat užsiminta apie neseniai įvykusį K. Kaupinio debiutą teatre – režisuotą spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“, kuris dienos šviesą išvydo š. m. balandį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.

Kiek gilesnį susitikimo metu K. Kaupinio išsakytų idėjų aptarimą norėčiau pradėti nuo vienos pirmosiomis diskusijos minutėmis nuskambėjusios minties. Šiam režisieriui svarbu suprasti, kas mes esame kaip tauta ir kokios mūsų savybės išlieka nepakitusios, nepaisant ilgus dešimtmečius besikeitusių politinių, kultūrinių ir kitų aplinkybių. Jį domina ilgalaikiai socialinės savimonės procesai ir jų paliekami pėdsakai kolektyvinėje tapatybėje. Nors Lietuvos istoriją ženklino neišvengiami susidūrimai su skirtingomis kultūromis, ideologijomis, okupaciniais režimais, K. Kaupiniui reikšminga tai, kas, nepaisant šios nuolatinės kaitos, išlieka tautos atmintyje. Kokie papročiai, bendruomeninės patirtys vis dar gali būti atpažįstami šiandienos laike.

Siekdamas šiuos aspektus įprasminti, K. Kaupinis savo sceniniuose kūriniuose – operoje „Radvila Darius, Vytauto“ (2020) ir spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ (2026) – pasitelkia archyvus. Rengdamasis operai „Radvila Darius, Vytauto“, K. Kaupinis tyrinėjo Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) medžiagą, dėmesį skirdamas XX a. devintojo ir dešimtojo dešimtmečių vaizdo įrašams. Staiga išnykus sovietinei cenzūrai, televizijoje ėmė rastis gyvoji žurnalistika, kai žmonės po ilgų metų tylos įgijo galimybę pagaliau išsisakyti.

Karolis Kaupinis. Mildos Gineikaitės nuotrauka.

Kalbėdamas apie televizinę medžiagą, režisierius prisiminė ir privačius archyvus: „Sovietiniu laiku asmeninė kamera buvo retas daiktas, deficitas, kuris eiliniam Lietuvos gyventojui nebuvo įkandamas.“ Kasdienybės, buities filmavimas pasiekė Lietuvą tik atgavus nepriklausomybę, skirtingai nei Vakarų Europoje, kur namų vaizdo įrašų (home videos) banga prasidėjo dar XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose dėl technikos atsiradimo. Šiuo atžvilgiu K. Kaupinis įžvelgė paralelių su menininko Jono Meko kūryba, kurioje svarbiausia – kamera, „filmuojanti viską“, įamžinanti akimirkos grožį. Tokiu būdu asmeniniai įrašai virto tam tikru tuometės visuomenės portretu – laiko, kuris anuomet daugeliui atrodė kaip etapas, kurį norėjosi kuo greičiau palikti, tačiau žvelgiant iš dabarties perspektyvos, atsiskleidžia kaip savitas ir įdomus reiškinys.

Asmeninių vaizdo įrašų reikšmė dar labiau išauga matant, kaip sparčiai nyksta materialioji XX a. dešimtojo dešimtmečio atmintis, ją liudijantys artefaktai, palikdami vis mažiau apčiuopiamų laikotarpio ženklų. Keičiantis kartoms, ištuštėjant senelių namams, atsikratant senų daiktų, pamažu nyksta ir prisiminimų pėdsakai. K. Kaupinis pastebėjo, kad netgi kurdamas pilnametražį filmą „Nova Lituania“ (2019) ir norėdamas atkurti tarpukario aplinką, daugelio daiktų turėjo ieškoti tarp kolekcininkų. Todėl archyvinius vaizdus galima laikyti vienais iš paskutinių nykstančios kasdienybės liudininkų.

Šios temos – atmintis, archyvai, istorija – K. Kaupinio kūryboje susijungia į esminį klausimą: kaip žmogus gali atsilaikyti prieš laikinumą? Nesvarbu, ar kalbama apie asmeninį gyvenimą, tautos istoriją, meno kūrinį ar kita, visur atsikartoja tas pats paradoksas. Pilnai suvokiame, kad niekas nėra amžina, tačiau šis supratimas ir skatina kurti, saugoti, fiksuoti ir priešintis išnykimui.

Kalbėdamas apie teatrą K. Kaupinis teigė, kad jo stiprybė ir tuo pačiu silpnybė slypi efemeriškume, laikinume: spektaklis įvyksta konkrečiu momentu ir pranyksta, palikdamas tik prisiminimą, kitų pasakojimus. Skirtingai nei, tarkime, kino medija, teatras negali visiškai atsiriboti nuo savojo laiko ir konteksto. Nufilmuotas spektaklis niekada neatkuria visavertės patirties. Šiam tikslui truputį pasitarnauja menininkų interviu, dokumentiniai įrašai, pasakojantys apie konkretaus meno kūrinio sukūrimo aplinkybes, ir t. t.

Apibendrinant, K. Kaupiniui atmintis – ne tik praeities išsaugojimo priemonė, bet ir būdas tinkamiau suprasti dabartį. Archyvai, istoriniai pasakojimai atveria galimybę naujai pažvelgti į žmogų, jo patirtis ir pasirinkimus. Atmintis nėra savaime išliekanti duotybė, ją reikia nuolat saugoti, permąstyti, perduoti kitoms kartoms. Galbūt todėl ir šios diskusijos svečio kūryboje toks svarbus tampa dėmesys tam, kas laikina. Net ir, atrodytų, ne tokie reikšmingi dabarties fragmentai ilgainiui tampa bendro mūsų visuomenės pasakojimo dalimi.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“