Rašytoja Lina Žutautė: „Pomėgis gąsdintis ir gąsdinti prasideda nuo vaikystės“

„O tada... / Tada tamsa. / Ne, ne tamsa, tik sapnas, tik slogus košmaras...“ (23 p.) – tai eilutės iš siaubo romano, kuriuo 2024-ųjų sausį lietuvių literatūros lauką papildė žinoma vaikų knygų autorė Lina Žutautė. Iki tol žinoma kaip „Kakės Makės“ kūrėja, rašytoja žengė į naują – daug tamsesnį – žanrą ir pristatė mistinį siaubo romaną „9 apgamėliai“ (išleido Alma littera). Knygoje pasakojama apie Andrių Antaną Tylą, vaikystėje babos vadintą Anciumi. Tai istorija, kurios šaknys glūdi vaikystėje – praleistoje kaime, šalia Mirakulio miško, vietos, kur susipina realybė ir sapnas, praeitis ir šiandiena, psichologinė įtampa ir tylūs siaubai.

Apie šią keistą, slogią, bet ir labai žmogišką istoriją, kūrybinį virsmą nuo vaikų literatūros iki psichologinio siaubo, santykį su žanru ir įkvėpimus (tarp jų – ir Steveną Kingą), kalbamės su „9 apgamėlių“ autore Lina Žutaute.

Nuo „Kakės Makės“ iki šiurpinančios Anciaus istorijos „9 apgamėliuose“ – tikrai didelis pokytis. Galbūt matote kokį nors ryšį tarp siaubo žanro ir vaikų literatūros? Kuo skiriasi ir kuo panašus knygos vaikams ir mistinio siaubo romano kūrybinis procesas?

Turbūt pomėgis gąsdintis ir gąsdinti prasideda nuo vaikystės. Visos senosios lietuviškos pasakos pilnos siaubo elementų, ir kuo baisiau, tuo geriau – bent jau man patiko tie lietuviški siaubai, kai buvau maža. O pats kūrybinis procesas skiriasi tikrai daug kuo. Manau, rašant knygą suaugusiesiems yra daugiau laisvės, daugiau erdvės vaizduotei ir asmeniškumams, o vaikų literatūroje yra gan griežtos taisyklės, kurių privalu laikytis.

Esate minėjusi, kad viskas prasidėjo nuo minties, jog „būtų visai įdomu sugalvoti tokį nužudymo būdą, kokio dar nėra knygose ar filmuose“. Kas sekė toliau? Siužetas, personažai ar kas kita?

Pamenu, kad užsirašiau savo pirmą mintį, kaip tas žudikas turėtų elgtis, ir padėjau į stalčių. Ir tik po kelerių metų perskaičiau, tačiau tai jau buvo kita istorija, nes per laiką mano galvoje pirminė idėja transformavosi į kitokį pasaulį, kitokią įvykių eigą. Reikėjo sugalvoti vardus savo veikėjams, jų gyvenimo priešistores, įpročius, paieškoti atitikmenų realybėje, o tada jau galima dėlioti istoriją.

Sakote, kad siaubo žanro kūriniuose Jus žavi nenuspėjama pabaiga. Iš pradžių Jūsų romane pilna paslapčių, personažas, taip pat ir skaitytojas, pamažu sužino, kas, kaip ir kodėl vyksta. Ar rašydama knygą Jūs taip pat nežinojote, kokia linkme pasisuks istorija, kokios įvykių priežastys, ar taip rašėte siekdama parodyti nežinomybės baimę ir galų gale pateikti tikrai netikėtą pabaigą?

Nedaug tokių romanų, kur pabaigos neįmanoma nuspėti. Daug kur mano personažai elgdavosi kitaip, nei buvau numačiusi, todėl leidau jiems diktuoti siužetą ir visai dėl to nesigailėjau. Visų dalykų ir paslapčių atskleidimas pamažu, mano galva, yra labiau paveikus, artimesnis realybei, nes mes irgi niekada nesužinome visko iš karto, netgi patys apie save. O pabaigų turėjau daugiau nei dešimt. Reikėjo tik nuspręsti, kas turi laimėti – gėris ar blogis.

Ar pagrindinis „9 apgamėlių“ personažas Jums pačiai yra labiau pabaisa ar auka? O gal Ancių galima laikyti vienu, o Andrių Antaną – kitu?

Man šis herojus atrodo labai žmogiškas, jis ir auka, ir pabaisa vienu metu. Nuo vaikystės įstumtas į aplinkybes, kurioms negalėjo turėti nei įtakos, nei pasirinkti, savo nuoskaudų naštą nešiojosi per ilgai. Neišlaisvinti, neišvėdinti jausmai galų gale turi į kažką transformuotis, ir tada ateina pasirinkimo laikas: likti auka ar tapti pabaisa.

Rašytoja Lina Žutautė. Mantės Eleluetos nuotrauka.

Siaubo žanro kūrinio tikslas iš esmės yra sukelti skaitytojui baimės emociją. Kas Jums siaubo žanro kūriniuose kelia didžiausią baimę? Kokius elementus įpynėte į kūrinį siekdama būtent išgąsdinti skaitytoją?

Manau, šiuolaikinį skaitytoją jau sunku išgąsdinti. Turbūt jau viskas, kas veikia, yra kažkur matyta ar girdėta. Todėl labai priklauso, kokiomis aplinkybėmis skaitai knygą – saulėtą popietę ar vidurnaktį, smarkiam vėjui ir lietui ūžiant už lango. Man norėjosi įdėti psichologinį momentą, parodyti, kaip neapykanta, pyktis ir kiti panašūs jausmai keičia žmogų ir kur tai gali nuvesti. Knygoje, skirtingai nei filmuose, neuždėsi garso takelio įspūdžiui sustiprinti, todėl čia reikia atrasti, kas yra paveiku.

Viename interviu prasitarėte, kad siekdama atrasti savitą stilių stengėtės derinti senovinę ir šiuolaikinę kalbas. Ar būtent taip atsirado pavadinimai žiežmara, akivaras ir kt.? Kaip sekėsi jų ieškoti, ar turėjote ir kitų variantų? Ir kaip atsirado vietovės pavadinimas Mirakulis?

Taip, specialiai dariau kalbą susenovintą, nes veiksmas visgi pagrinde vyko kaime, pačiam Anciui daug įtakos turėjo baba, todėl tokiu būdu norėjosi parodyti tą senovės, praeities įtaką. Žiežmara buvo ilgai ieškotas žodis žodynuose, nes niekas vis netiko. O Mirakulis – nuo lotyniško žodžio miraculum. Vieta, kur nutinka stebuklai, ir nebūtinai geri.

Esate minėjusi, kad Jūsų įkvėpėjas yra S. Kingas. Kokia buvo Jūsų pažintis su autoriaus kūryba? Ar būtent jis priartino Jus prie siaubo žanro, kokių dar to paties žanro autorių kūrybą mėgstate?

S. Kingo knygas skaitau jau labai ilgai, o pažintis prasidėjo nuo knygų ekranizacijų. „Švytėjimas“, „Naminių gyvulėlių kapinės“ ir kt. buvo paauglystės topai. Kitų šio žanro knygų autorių nelabai atsimenu, matyt, nebuvo labai įdomūs.

Kalbėjote, kad siekdama tam tikra prasme „persijungti“ iš vaikų literatūros į kūrybą suaugusiesiems ir būtent siaubo žanrą perskaitydavote po dvi S. Kingo knygas. Kurios iš jų labiausiai įsiminė? Galbūt turite mėgstamiausią?

Apskritai, net ir prieš rašant paaugliams, visada reikalingas persijungimas, atitinkamos nuotaikos sukūrimas, todėl ir prieš rašant „9 apgamėlius“ reikėjo perjungti mintis, tai įprastas kūrybos procesas. Viena mano mėgstamiausių S. Kingo knygų yra „Lizės istorija“. Gal kaip tik dėl to, kad ten tiesioginio siaubo yra mažiausia.

Ar kokie nors konkrečių S. Kingo kūrinių elementai, personažai, erdvės, paties siužeto elementai davė idėjų, kurios buvo perkeltos į Jūsų knygą? Jei taip, galbūt įvardytumėte juos?

Ne, tokių elementų nėra arba jei ir pakliuvo į knygą (gal aš to nežinau) tai visai nesąmoningai.

*****

Ir visgi, nors autorė sąmoningai nebandė įtraukti S. Kingo naudotų motyvų į savo pirmąjį siaubo žanro kūrinį, „9 apgamėliai“ sėkmingai papildo lietuvių siaubo literatūros lauką ir net vejasi siaubo istorijų virtuozą S. Kingą, bet išlaiko autentiškumą ir lietuviškuosius motyvus.