Rašytoja Rasa Sagė: „Dvi kalbos yra tarsi nesusiliejantys vandenynai“

„Lietuviškai aš esu šmaikšti, protinga, linksma, jautri, draugiška, gili, atvira, kūrybinga. Olandiškai nei vienos iš šių savybių nepavyksta atskleisti“, – sako Nyderlanduose gyvenanti rašytoja Rasa Sagė, kurios kūrybinį balsą subrandino būtent išvykimo svetur patirtis. Šiame pokalbyje autorė atveria gyvenimo tarp dviejų kalbų ir kultūrų užkulisius: svarsto, ką reiškia nepriklausyti nė vienai vietai iki galo, kodėl gimtoji kalba išlieka vienintelė tikrosios savasties erdvė ir kaip integracija bei komforto jausmas svetur paradoksaliai keičia kūrėjo balsą.

Svetur gyvenantys ir kuriantys rašytojai vis rečiau save įvardija emigrantais, teigdami, kad tai ribojantis apibrėžimas, o žodis „emigrantas“ įgijęs neigiamą konotaciją. Kaip jūs priimate šį, autorių su gyvenamąja vieta susiejantį, įvardijimą ir kiek jis jums yra priimtinas?

Emigrantas man neskamba negatyviai savaime, yra tarsi normalus žodis, tačiau nenorėčiau būti juo vadinama. Dabar, kai paklausėte, susimąsčiau, kodėl. Pavyzdžiui, „migruojantys paukščiai“ skamba gražiai. Tačiau migruojantys žmonės... Tikrai, turi kažkokį keistai neskanų atspalvį. Nors migracija nei kiek nesusijusi su patriotizmo praradimu ar prastesnės kokybės kūryba, netgi atvirkčiai, tačiau šis žodis pabrėžia baigtinumą, nepriklausymą, tarsi išvarymą už pilies sienų. Tai savotiška etiketė. Netgi užsienio lietuvis kai kuriems išvažiavusiems žmonėms skamba per žiauriai. Pirmą kartą mane pavadino „olande“ brolis, kai išvykusi buvau tik metus ar dvejus. Labai nustebau, kokia aš olandė? Paskui perskaičiau, kad iš tiesų nuolat išvykusiu žmogus jaučiasi po trejų metų. Ir tikrai, tas lūžis įvyksta. Pirmuosius porą metų atrodė, kad tik gyvenu keliolika šimtų kilometrų nuo Vilniaus, bet iš esmės niekas nesikeičia. Dabar ir pati jaučiuosi truputį olande. Bet būti vadinama emigrante?.. Ne, nenorėčiau.

Viešajame autorių diskurse vis dažniau akcentuojamas gyvenimas „tarp“ kultūrų. Pavyzdžiui, rašytoja Akvilina Cicėnaitė interviu yra sakiusi, kad gyvendama Australijoje jautėsi tarsi stovinti „ant slenksčio“. Vienais atvejais toks mobilumas atrodo kaip laisvė ir „šventė“, leidžianti kaskart iš naujo perkurti save, kitais – kaip varginantis „kybojimas“ tarp dviejų erdvių. Kiek jums pažįstamas šis jausmas? Kaip Jums sekasi rasti pusiausvyrą tarp šių pojūčių?

Jausmas „tarp“ yra tikras, stiprus ir būdingas visiems užsienio lietuviams. Net neabejoju tuo. Jis nemalonus, tas jausmas. Kitaip dar pavadinčiau jį nepriklausymo jausmu. Tu nebepriklausai niekur. Jokiai fizinei, kultūrinei, tautinei, emocinei vietai. Genetiškai mes siekiame priklausyti. O čia – staiga tu išėjai. Išvažiavai. Ir viskas, esi svečias, prašalaitis, visur, kur nuvyktum. Svečias niekada negali būti atsipalaidavęs. Jis turi būti pasitempęs ir mandagus. Jis privalo laikytis kitų sukurtų taisyklių. Niekas į svečią nežiūri rimtai. Čia mano vieta, o tu – prašalaitis. Tu neturi teisių, nes mes čia tvarkomės ir gyvename taip, kaip norime. Mes kalbame savo kalba ir turime savo istoriją. Mes nutiesėme šiuos kelius, pastatėme šiuos miestus, viską čia sukūrėme. Jei nori – prisitaikyk, bet jei čia negimei – visada liksi svetimas. Tavo akcentas tave išduos.

Deja, grįžus į Lietuvą atostogų šis jausmas nei kiek nesumenksta. O gal net ir sustiprėja. Tu – išvažiavai, nebeturi čia teisių. Mes čia tvarkomės ir gyvename taip, kaip norime.

Taip ir kabi ant to slenksčio. Su savo dviem asmenybėmis – lietuviška ir olandiška. Kaip toj dainoj: „Ant slenksčio mes abu / Pasaulį padalinam / Krantus tarytum tiltas / Jis sujungia ir skiria.“

Grožinėje literatūroje, kurioje dėmesio centre yra mobilumo patirtys, galima pastebėti „dvigubo svetimumo“ fenomeną – kai nebesijauti visiškai savas nei ten, kur išvykai, nei grįžęs į Lietuvą. Apie tai užsimenama ir jūsų naujausiame romane „Ugnis jos kauluose“, kuriame teigiama, kad protagonistė „niekada netaps tikra olande <...>. Visada liks lietuvė Nyderlanduose ir olandė Lietuvoje. Nes kartą išvažiavus, jau niekada nebebūsi tokia pat“ (p. 309). Kiek jums pačiai tenka susidurti su šiuo jausmu?

Buvo akimirka mano gyvenime, kai išsigandau pagalvojusi, ką aš padariau?? Kažkas negrįžtamo įvyko. Išvažiavau, išvežiau vaikus, padariau juos olandais. O juk jie turėjo galimybę būti lietuviais. Dabar jau niekada nebegalėsiu būti „neišvažiavusi“, kai vieną kartą ir galutinai palikau savo šalį.

Bet iš kitos pusės – kaip atsitiko ir mano protagonistei romane Editai – jei esi gyvas, tavo šaknys auga toliau, jos nesustoja. Jos neišvengiamai įauga į naują žemę. Prieš dvejus metus išsikėliau sau užduotį – integruotis ta prasme, kad jausčiausi savimi svetimoje šalyje. Ne, ne šeimininke, bet savimi. Ne tik puikiai išmokčiau kalbą ir laisvai klausyčiau audio knygų, bet rasčiau savo vietą, jausčiausi gerai. Mano galva, tai padaryti įmanoma dviem būdais – arba susikurti savo pasaulį, mažai susiliejantį su išore (pirmuosius metus gyvenau taip), arba, kaip vėliau padariau – įsidarbinti olandiškoje įmonėje, kasdieną dirbti bei bendrauti su olandais. Pradėjau geriau suprasti, kas esu čia. Supratau, kad būsiu kitokia, nors ir labai norėčiau neišsiskirti. Bet ir jie visi skirtingi. Visi unikalūs, visi žmonės. Su laiku skirtumai niveliuojasi ir galiausiai imi matyti žmogų, nesvarbu, kur gyventume ir kokia kalba kalbėtume.

Rašytoja Rasa Sagė. Pašnekovės asm. archyvo nuotrauka.

Emigravę žmonės svetur dažnai buriasi į vadinamuosius „saviškių ratus“, kuriuose bendrystė grindžiama bendra etnine kilme, kalba, kultūra. Kokį vaidmenį Jūsų kasdienybėje ir kūryboje turi Nyderlandų lietuvių bendruomenė? Įkūrėte ir Nyderlandų skaitytojų klubą. Kiek tai padeda sukurti savą erdvę svetur?

Taip, tai viena iš savęs įtvirtinimo svetimoje šalyje formų. Lietuviškai pasikalbėti, pasijuokti gyvenant svetur jau yra terapija. Mūsų Nyderlandų skaitytojų klubas – tikra atgaiva sielai. Tai rodo aktyvi, organiška klubo veikla; žmonės pasiilgę bendravimo. O kalba lietuviams yra tampriai susieta su šalimi, juk ne veltui vadinama „gimtoji“.

Labai mėgstu aplankyti ir kitose šalyse gyvenančius gimines, tautiečius. Mes vieni kitus suprantame, nes dalinamės ta pačia patirtimi.

Gyvendama kitoje kalbinėje aplinkoje renkatės rašyti lietuviškai. Kaip laikui bėgant kinta ir ar apskritai kinta jūsų santykis su gimtąja kalba? Kokią reikšmę lietuvių kalba turi kūrybinei savivokai?

Lietuviškai aš esu šmaikšti, protinga, linksma, jautri, draugiška, gili, atvira, kūrybinga. Olandiškai nei vienos iš šių savybių nepavyksta atskleisti. Moterys, gyvenančios čia dvidešimt ir daugiau metų, jaučiasi panašiai. Olandų kalba lieka funkcinė, o gimtoji suteikia galimybę išreikšti tikrą, daugiasluoksnę emociją. Bendravimo su vaikais ir kūrybos neįsivaizduoju jokia kita kalba, tik gimtąja. Pavyzdžiui, bendraudama su vaikais vadinu juos mažiausiai dvidešimčia skirtingų mažybinių vardų: kukuliukai, burbuliukai, grybukai, pumpuliukai, bumbuliai, katinukai, trumpuliukai, šumpuliukai, visaip iškraipau jų vardus šaukdama, kuriu žodžius su jais kalbėdama. Pavyzdžiui, ekranus vadinu birzgalais, reklaminį kalbėjimą burbėjimu, netvarkingą kambarį ar virtuvę – šiukšlynu, trupinimą – drabstymu, jautrius vaikus – verkia kamputyje, išdykavimą – išsidirbinėjimu arba „ar visai pablūdai“, piktas moteris – bjauriomis bobomis, jei pykstu – sakau „po pierkūnais“, o jei jau reikia į tualetą, tai visada „bėk kiek kojos neša“. Nuolat jiems sakau, kad visiems gyvenimo atvejams lietuviai turi po dainą. Pavyzdžiui, kai jie nenori kur nors eiti, dainuoju: „eik vaike eik, pasaulis liūdnas, bet puikus“. Olandai kitokie, jiems vos vos iškreiptas įprastas žodis jau yra nesuprantamas.

Dvi kalbos yra tarsi nesusiliejantys vandenynai, iš kurių viename galiu nardyti skersai išilgai, pažįstu visus jo gyventojus; esu namie. Kitame plaukiu paviršiumi, neskęstu, bet ir nesijaučiu laisva.

Galima sakyti, kad jūsų kūrybinė veikla yra orientuota į Lietuvos skaitytojų auditoriją, nors dauguma kūrinių „gimsta“ Nyderlanduose. Kaip šis fizinis nuotolis padeda ir / ar trukdo išlaikyti ryšį su Lietuvos aktualijomis?

Aktualijos manęs nedomina, net nebandau jų sekti ar į jas pataikyti. Rašymas man yra mistinė veikla, ypač idėjos nusileidimas, kuri, tikiu, nusileidžia iš bendro visiems žmonėms idėjų banko, kažkur iš viršaus. Idėja pati pasirenka autorių, ne atvirkščiai. Kalbu apie tikrą kūrybą, ne rašymą apie save. Nuo savęs, be abejo, nepabėgsi, nors prozoje nuo savęs pabėgti galima šiek tiek toliau nei poezijoje. Rašytojai, kurie rašo tik apie save, su idėjų banku nebendrauja, jiems užtenka ego bei mokėti valdyti kalbą, tačiau sukurti pasaulį, personažus, tai yra, mano galva, tikroji kūryba.

Apsukčiau jūsų klausimą į kitą pusę: ne mano kūryba yra skirta lietuviškai auditorijai, bet ji rašoma lietuviškai, todėl lietuvių auditorija turi galimybę mano kūrybą skaityti.

Literatūrologė Laura Laurušaitė yra pastebėjusi, kad svetur gyvenančių ar nuolat migruojančių autorių proza pasižymi „fakciniu“ diskursu – fakto ir fikcijos lydiniu. Kiek Jūsų kūriniuose yra autobiografinių detalių ir kiek stebėtojos sukurta fikcija?

Kuria žmogus iš savo realybės taško, natūraliai faktai išsikraipo priklausomai nuo tos realybės sukurtos prizmės. Juk ir istoriją rašo nugalėtojai. O kad „svetur gyvenantieji“ (puikus pakaitalas „emigrantams“!) dažnai rašo per save, sunku stėbėtis, nes kai patiri sukrėtimą, šiuo atveju, atsiduri aplinkoje, kur „viskas kitaip“, savaime atsisuki į save ir imi stebėti – o kur čia aš? O kas aš? Koks aš? Kaip aš keičiuosi? Kas man iš tiesų svarbu? Kaip aš matau šį keistą pasaulį? Taip, galiu suprasti tokią tendenciją.

Man asmeniškai nelabai patinka rašyti apie save. Nesu pakankamai įdomi sau, kad man būtų svarbu apie save rašyti. Net dienoraščio rašyti nemėgstu, nes nemanau, kad mano mintys įdomios. Aš kuriu. Personažus, paralelinius pasaulius, jausmus, santykius, tendencijas. Klausiu, kas būtų, jeigu. Rašydama tvarkau pasaulį, keliu ir atsakau į sau rūpimus klausimus. Be to, kaip galėčiau rašyti apie save, kai keičiuosi kiekvieną akimirką? Aš ir savo kažkada duotų interviu negaliu skaityti, nes tai, ką sakiau, jau nebesu aš.

Kaip manote, kaip keistųsi jūsų kūrybinis balsas, jei iš jo būtų išimta (e)migracijos patirtis – kokios temos ir problemos tuomet liktų Jūsų akiratyje?

Oi, koks geras klausimas! Pamąstykime. Ne paslaptis, kad manyje rašytoją pagimdė būtent emigracinė patirtis. Tik ją išgyvenus man atsivėrė jau minėtas idėjų bankas. Šiai patirčiai esu be galo dėkinga, ji padovanojo dešimt sodrių, perpildytų kūrybinio džiaugsmo metų. Tačiau, kaip minėjau, viskas keičiasi. Mano kūrybinės galios išseko kartu su integracija ir komforto pajautimu svetur. Sunku pripažinti, bet kai paklausėte… manau, be emigracinės patirties rašytoja būčiau tapusi tik mintyse. „Kažkada kitam gyvenime“.

Tarkime, grįžčiau į Lietuvą, mane užvaldytų reintergacijos, grįžimo į Lietuvą problema. Parašyčiau dar vieną romaną. O gal mane imtų dominti visai kiti dalykai, nei pritapimas svetimoje aplinkoje. Manau, kurčiau, nes esu kūrėja, tik kitaip – versčiau, dalyvaučiau komisijose, projektuose, būčiau jaunųjų rašytojų mentorė. Tačiau kas čia žino, sunku prognozuoti.

Rengiamoje disertacijoje akcentuoju, kad pastarojo dešimtmečio lietuvių (e)migrantų prozoje pamažu tolstama nuo tapatybės, prisitaikymo svetur problematikos, nuo asmeninių temų pereinama link globalių problemų aktualizavimo. Kaip keičiasi jūsų pačios kūrybiniai interesai – kokios temos jums buvo svarbios kūrybinio kelio pradžioje ir apie ką jums norisi rašyti dabar?

Šis atotrūkis rodo, kad žmonės tikrai integruojasi, arba net nebando, nes problema tampa nebeaktuali. Patys laimingiausi gyvenatieji svetur yra ekspatai ir studentai – jie neturi poreikio kišti rankų į žemę, tai yra integruotis, nes turi puikų savo pasaulį. Nežinau, gal Nyderlandai labai sudėtinga šalis, tačiau ši problema, bent jau mano aplinkoje (žmonių, kurie turi metaforiškai teptis rankas ir kišti jas į žemę, tai yra integruotis), išlieka aktuali. Ypač kalbos aspektu – labai ne daug kam pavyksta išmokti olandų kalbą, o tai reiškia uždarytas duris integracijai. Nors vėlgi – žiūrint kokia tema ateina pas rašytoją. Savo romaną „Burbulas, apie pasaulį be vaikų“ irgi rašiau jau gyvendama Nyderlanduose, tačiau ten Nyderlandų nei kvapo, ten Lietuva ir visai kitos problemos. Manau, kad intergacijos problema išlieka, tačiau priklausomai nuo kūrybinės idėjos aktualumo ir įvyksta tas nuotolis.

Jūsų bibliografijoje išties išsiskiria 2021 m. išleistas romanas „Burbulas. Apie pasaulį be vaikų“, kuris žymi posūkį nuo gana realistiškos, migracinę patirtį reflektuojančios (pvz., knyga „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“) prozos link distopinės ar net apokaliptinės literatūros. Kaip jūsų akiratyje radosi ši radikali pasaulio be vaikų tema? Ir kiek joje slypi jūsų pačios pastebėjimai apie šiuolaikinę visuomenę ir jos vertybes?

Šis romanas yra vienas iš pavyzdžių, kaip idėja nusileidžia iš idėjų banko, kuris yra ten, kažkur viršuje. Nusileido ir prikibo, nepaleido iki paskutinės akimirkos, kol nepabaigiau ir neišleidau romano. Kūrybinis procesas buvo nuostabus! Žinojau, kad ji nebus nei populiari, nei labai skaitoma, netgi nesuprasta, o gal sukels pasipiktinimą, tačiau šį romaną man reikėjo parašyti. Dabar gal rašyčiau kitaip, tada padariau ką galėjau. Ačiū, kad paklausėte, jis man labai brangus. Tokiu pačiu būdu idėja nusileido ir romanui „Tavo likimo krašteliu einu“. Ten emigracijos nėra.

Vadinasi, mano kūryba turi dvi linijas – aktualiąją problematiką (integraciją) ir globaliają problematiką – gimusią iš idėjų banko elementų.

Kokių dar žanrinių ar tematinių posūkių galime tikėtis Jūsų būsimoje kūryboje?

Kaip minėjau, pasitraukiu į užkulisius. Idėjų nebepagaunu, o gal ir negaudau, nes teršti eterio rašliavomis nesinori. Gal integracija, komfortas sustabdė būtinų išreikšti idėjų srautą. Juk gali taip būti? Tačiau kūryba lieka mano gyvenime: mielai dalyvauju įvairiuose projektuose, vertinimuose, mokymuose, mentorystėje, bandymuose versti kitų autorių kūrybą. Kūryba yra visur, jei tik esi kūrybiškas žmogus. O šiuo aspektu esu, tuo net neabejoju.