Romanas apie musulmono ir lietuvės meilę – ko bijoti?

Metaforos! Intertekstualumas! Humoro jausmas! Vartojamų žodžių grožis ir įvairovė! Paslėptos užuominos! Karnavališkumas! Aliteracija! Čia apie naujausią Taylor Swift dainą. O dabar pakalbėkime apie Jundos Vaitkės šiais metais išleistą romaną „Jų dievai nesusitarė“, nes apie dainą ir taip visi kalba.

Pradėsiu nuo to, kad man patiko skaityti šią knygą, nes kilo daug minčių apie literatūrą apskritai. Pavyzdžiui, koks tikslas rašytojui šiais laikais turėti slapyvardį? Kaip ir ne spaudos draudimo metai, tikrai ne visi rašo užsienio publikai, kur gal reikia trumpesnių, skambesnių vardų... Nebent nenorėtum, kad žmonės suprastų, jog tai tu parašei vienokia ar kitokia tema, bet gyvename socialinių tinklų laikais, kur pats rašytojas kokius penkiasdešimt kartų rodys pasauliui savo kūrinį (It's alive!), todėl kol kas man tai liks paslaptimi (nebent kaip Kingo romane, kur slapyvardis yra žmogaus alter ego, siautėjantis kaip rašytojas 😱). Na, užteks apie slapyvardžius, kitas pamislijimas: apie ką galvoja rašytojas, kai nusprendžia parašyti knygą? Kai rašo? Koks tos knygos tikslas? Kol kas čia nesiplėsiu, bet klausimas svarbus. Panašiai kaip apie vaikus – nusprendei turėt, bet ar žinai, kodėl ir kaip elgtis? Baigsiu šitą intro apie skaitytojus, primindama vieną teiginį, girdėtą studijuojant literatūrą, – jei skaitytojas tekste tai mato, vadinasi, tekste tai yra.

Einant prie pačios knygos ir jos autorės, kaip jau buvo galima suprasti iš mano pamąstymų bei užuominų, Junda Vaitkė yra Egidijos Jasukaitytės-Vaitkienės slapyvardis, rašytojos, kilusios iš Garliavos, bet gyvenančios Airijoje, į kurią iš Lietuvos 2005 m. persikėlė kartu su vyru ir dukra. Kaune E. Jasukaitytė įgijo filosofijos bakalauro diplomą, taip pat koledže Čikagoje studijavo psichologiją. „Jų dievai nesusitarė“ yra antroji rašytojos knyga, po 2021 m. išleisto romano „Emigrantės“. Nors gyvena Airijoje, Junda Vaitkė renkasi rašyti gimtąja kalba.

„Jų dievai nesusitarė“ pasakoja pabėgėlio afgano ir lietuvių emigrantės meilės istoriją Airijoje bei jų gyvenimo peripetijas, daugiau koncentruojantis į Atefo iš Afganistano vaikystės patirtis, bandymą įsitvirtinti svečioje šalyje Europoje. Lietuvė moteris ir jos gyvenimo vaizdai tarsi tik labiau padeda atskleisti pagrindinio veikėjo Atefo būtį (jau skamba kaip stereotipas, būdingas tų šalių vyrų ir moterų santykiams). Tame ir teksto įdomumas, apie kurį verta kalbėti, nes romanas interneto platybėse sulaukė prieštaringų skaitytojų komentarų: nuo „šedevras“ iki „geriau išmesti pinigus per langą“. Knygos anotacijoje rašoma, kad „rašytoja siekia išryškinti skirtingas gyvenimo filosofijas, kurios įdiegiamos jau vaikystėje“, išsiaiškinti, ar ryšys tarp europietės ir musulmono įmanomas. Mintis gera. Pažiūrėkime, kaip išpildyta.

„Jų dievai nesusitarė“ kelia nemažai klausimų, kaip jau galima buvo matyti iš mano komentarų pradžioje, kyla jie ir dėl pačio turinio. Pirmiausia, pasidaro smalsu, kodėl pasirinkta tokia tema. Galbūt knygos gale bus paaiškinta – bet ne, nėra. Užsiminta, kad autorė „dirba anglų kalbos dėstytoja“, ir tiek. Nenurodytas nei universitetas, nei koledžas. Skaitytojas paliekamas spėlioti, ar rašytoja pati kaip nors susijusi su tema ir kiek tada knygoje autentiškumo, iš kur jis? Kai knygą rašo atitinkamos tautos atstovas, skaitytojas gali pasijausti tarsi jam praskleidžiamas šydas ir leidžiama pamatyti kraštelį kitokio, nepažįstamo pasaulio, ką ir leidžia tokie rašytojai kaip Orphanas Pamukas ar Salmanas Rushdie. „Jų dievai nesusitarė“ reikėjo skaityti spėliojant, kas įkvėpė šį romaną, iš kur visos žinios. Ar autorės giminaitis afganas? Gal buvęs mylimasis? Dukters draugas? O gal ji su jais dirba?

Kad ir kaip būtų, matyti didžiulis Jundos Vaitkės įdėtas darbas, kad būtų galima parašyti ištisą knygą apie mums tikrai mažai pažįstamą kultūrą. Romane perteikiami Afganistano papročiai, istorija, aprangos detalės, nuorodos į maistą. Pavyzdžiui, 207 puslapyje įtikinamai aprašinėjama vyrų lankymosi hamame prieš vestuves tradicija. Tekste gana didelė dozė žodžių to krašto kalba, kas vėl parodo įdirbį, kita vertus, tai ima atrodyti kiek nenatūraliai, šiek tiek perspausta. Nors lietuviškais žodžiais kuriama graži (ir kvapni!) tolimos šalies atmosfera: „ji kvepia migdolais ir datulėmis“, gausybė razinų, šafranu pagardinti ryžiai, „sultingi avienos gabalai“, „iš molio drėbta ruda siena“.

Junda Vaitkė. „Jų dievai nesusitarė“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025

Tęsiant apie kalbas, Junda Vaitkė rašydama panaudoja visą lietuvių kalbos aruodą, nieko neprikiši, galima sakyti, kad lietuvių kalba čia visiškai išgręžiama, atrodė, kad kai kuriuos žodžius matau pirmą kartą. Tiesa, sunku suprasti, kas tie šaldyti čipsai? Ar omenyje turėtos šaldytos keptos bulvytės? Nes parašyta net ne kursyvu. Kiek glumina, gal taip norėta įpinti kažką angliško / airiško. Kebloka buvo suprasti ir staigiai pasikeitusį laiką (iš praeities į dabartį) knygos pradžioje, nes skyriai atskirti tik mažyčiais skaičiukais viršuje, nėra ryškesnio išskyrimo. Bet reikia paminėti, kad visai vykusiai supintos dvi linijos: pagrindinio veikėjo praeitis bei jo kultūra ir dabartis. Juk dažnai praeitį nustumiam į šoną, nepagalvodami, kaip stipriai ji veikia dabartinį gyvenimą.

„Melsva vakaro migla tyloje permeta savo koją per Hindukušo kalnus, tuomet apsižergia kaip reikiant, įsitveria lyg į žirgo karčius į kalno viršūnes...“, poetiškai rašoma 37 puslapyje. Tokių poetinių intarpų knygoje tikrai daug, kaip ir visokiausių vaizdingų palyginimų, pavyzdžiui, „lyg saldžiųjų datulių piene“. Tyrimo nedariau, negaliu tvirtinti, bet jau ne pirmą kartą pastebiu, kad su literatūra tiesiogiai nedirbę žmonės kažkodėl mano, jog reikia į tekstą prikišti kuo daugiau „kaip pavasarį pirmą kartą išlindusių gluodenų“, lyg tada jis įgautų literatūrinę vertę. Krūva vaizdingų palyginimų – čia gražu ar perteklius? Keletas būtų gražu. Bet keli kiekviename puslapyje tiesiog apsunkina skaitymą. „Lyg butelis šalto alaus“, „kambarėlyje, tamsiame lyg pelės urvelis“ – tai kaip valgyti tortą: kartais – šventė, kiekvieną dieną – žiūrėk, ir negera darosi. Palyginimus sudėjus su skambiu žodynu, „Jų dievai nesusitarė“ galime rasti ir tokių stilistinių vingių: „derintis prie to pisliaus puštūno, kuris savo aukštesnę padėtį demonstruoja lyg švariai nuskustus kiaušius hamame“ (p. 36). Gal ir neskamba kaip kalėdiniai varpeliai, bet parodo, kad tam, jog lietuvių kalboje vaizdingai pasisakytum, anglicizmai nėra būtini.

Pereinant prie siužeto, reikėtų pasakyti, kad knyga turi savo nišą, kas matyti ir iš skaitytojų komentarų, kuriuos domina Azija, Rytai ir pan. Migracija, o ypač į tokias šalis kaip Airija, lietuviams taip pat ilgai bus neišsemiama tema su Rūpintojėliais tiek emigrantų knygose, tiek ant emigrantų stalų, tiek su svarstymais, jei esi nelaimingas savoje šalyje, ar tikrai tapsi laimingu kitoje, ir svetur sudužusiomis viltimis. Tik lietuviams istorijoje skiriama ne itin daug dėmesio, kaip jau minėta, daugiau žiūrima į pagrindinį veikėją afganą Atefą, tačiau tie patys dalykai neretai būna būdingi įvairioms diasporoms. Pavyzdžiui, 345 puslapyje rašoma: „ant kojų sukėlė visus afganus, tiek, kiek jų buvo išsibarsčiusių po Airijos salą, netgi suorganizavo Atefui susitikimą su afganų asociacijos Airijoje iždininku“, kas tikrai primena ir lietuvių diasporą, su jų organizacijomis ir vieningumu būnant kitame krašte. Vis dėlto, sakyčiau, kad į diasporos problematiką šiame romane nėra itin įsigilinta. Taip, minimi sunkumai gyvenant svečioje šalyje, bet nėra taip giliai mąstoma apie savo tapatybę, atsiskyrimą nuo tėvynės (turiu omenyje tas romano dalis, kur aprašoma Atefo dabartis, kur pagalvojimas yra, bet, mano akimis, jis nėra labai išplėtotas). O gal tiesiog mano diasporinę vaizduotę formavo Jankus, Šileika ir Pūkelevičiūtė.

„Jų dievai nesusitarė“ svarbesni kiti dalykai, požiūris į „kitą / kitokį“ yra vienas jų. Ir jis yra aktualus čia pas mus Lietuvoje. Šių dienų realybė, kai daugybė studentų ir imigrantų iš musulmoniškų šalių sulaukia negatyvių komentarų ir pašaipų iš lietuvių, pabrėžia tokios knygos svarbą. „Aborigenas! – Atefas nesupranta žodžio reikšmės, bet tai, kaip jis išrėkiamas, daug ką pasako. / – Varyk į džiungles, mūsų mergų nebirbinęs!“ (p. 30) – citata, beveik žodis žodin atkartojanti komentarus Lietuvoje. O 271 puslapyje randame Atefo maldos sceną, kur visi dievai tarsi susilieja į vieną, pats nebūdamas itin religingas, jis tiesiog jaučia, jog nori melstis. Malda yra malda, nesvarbu, kokia religija. Ir taip gali būti su daug kuo. Priešingai, nei galima matyti internetiniuose komentaruose apie knygą, autorė tikrai nei perša kitą kultūrą, nei ją kritikuoja. Junda Vaitkė ją parodo ir leidžia skaitytojui nuspręsti pačiam.

Mano subjektyvia nuomone, stipriausiai romane pavaizduota lietuvių šeimos Airijoje krizė, kur, noriu tikėti, autorė ir parodė savo psichologijos žinias, gilintas JAV. 246 puslapyje pats sūnus nori tėvų skyrybų, bando perteikti santykį su tėvu, rašytoja visą šią situaciją aprašo labai įtikinamai, lyg pati būtų išgyvenusi. Sunkoka skaityti ir nejauku įsivaizduoti. Knyga verčia susimąstyti apie santuoką, kylančius iššūkius, pokyčius ir kaip gyventi toliau. „Ji daugiau nebenori ant savo pečių nešti viso pasaulio“ (p. 339) – ar ne dauguma moterų taip jaučiasi? Bent jau dalis šeimos moterų, skaitydamos šį romaną, pasijaus matomos.

Kita aktuali šių dienų problema, pavaizduota „Jų dievai nesusitarė“, būtų lietuvių moterų ir musulmonų vyrų santykiai. Dabar tikrai galime pamatyti ne vieną tokią porą, būna ir tokių, kurie susituokia matę vienas kitą vien internete ar moters šeimai trimituojant, jog viskas dėl vizos. Visame romane matyti skirtingas poros požiūris į gyvenimą, Atefui dominuojantis yra vyras, tačiau Marija įpratusi viską spręsti pati. Būta momentų, kai Atefą šis Marijos bruožas žavi, o pati Marija ima norėti, kad vyras jai padėtų viską sutvarkyti. 309 puslapyje Atefas moteriai kartoja: „Tu turi atsiliepti“, lyg tai būtų jos pareiga. Santykis su vyru piešiamas ir toliau: „Atefas moka bausti. Atefas moka kankinti“, arba: „Su tokiu žmogumi susipykti turėtų būti nejauku.“ Man tai skaityti buvo nejauku, tačiau, vėlgi, rašytoja neperša savo nuomonės, o palieka nuomonę susidaryti pačiam adresatui.

Atefo personažas vaizduojamas kaip stiprus, didelis, nepaprastai išvaizdus, vis primenama jo „galia“ ir kiek daug moterų jo nori. Kartais tikrai galima pagalvoti apie kai kurių europiečių moterų požiūrį į musulmonus (čia tų, kurios yra visai „už“ tokius santykius). Toks vyro aprašymas visai tiktų erotiniam romanui ir tikrai turėtų savo auditoriją, pagalvojau skaitydama, o 209 puslapyje prie to ir priartėjome. Vaizdingi pasakymai irgi nenutolsta nuo temos: „Toji moteris jį užbūrė. Užnuodijo jo mintis, baigia vien savo žvilgsniu ištekinti visą jo sėklą.“ (p. 206) Puslapiuose 342–343 einama dar toliau, tiksliau – iki galo. Kyla mintis, kad kita linkme pakreipus, būtų išėjęs visai įdomus erotinis romanas, o tokio žanro knygų juk daug neturime. Visgi čia vaizduojamas intymumas nepateiktas taip meistriškai, kaip tai daro Fowlesas, Irvingas, Hoegas ar ta pati Pūkelevičiūtė „Metūgėse“. Net Juknaitės „Stiklo šalies“ momentas buvo kažkoks natūralesnis. Rašytojas turėtų nuspręsti, kokio tipo knygą rašo ir kiek ar kokio intensyvumo intymūs vaizdeliai ar pasakymai joje užims vietos. Nebent pabrėžto seksualumo reikalautų tema, kaip Čilės režisieriaus Pablo Larraino filme „Ema“.

Nesupraskite neteisingai, erotiniai intarpai istorijos tikrai neužgožia (gal tik labiau įsimena, nes nesitikėjai) daug daugiau įvairių meniškai sukonstruotų sakinių, pavyzdžiui: „Istorija, kuri dar tik įvyks, jau žengia tvirta pėda per slenkstį...“ (p. 108) Net pavydu, kad ne pati tokį parašiau. Pats puslapis išradingai parašytas, bet po kiek laiko jau primena meilės romaną (bet juk toks ir yra?). Žodžiu, „Jų dievai nesusitarė“ yra visko. Dažnai dramatiški pasikartojimai, kaip antai „meilė, toji meilė“ (p. 110), ar jausmingi veiksmai, tokie kaip „neleidžia jai baigti, skuba į lauką, kuria automobilį, prisidega cigaretę“, leidžia galvoti apie šio romano, kaip romantinės dramos, potencialą. Turiu omenyje televizijos serialą, kurie šiais laikais itin populiarūs, o pastatytas pagal „Jų dievai nesusitarė“ tikrai nenusileistų kitiems, gal net perteiktų svarbias problemas. Tik neapleidžia jausmas, kad vietą, kur pora įsimyli, praleidau, verčiau atgal ir vis tiek neradau, ar čia puslapiai išplėšti.

Vietoje išvadų: kai kurie žmonės sakė, kad tokios knygos nereikia. Ne, reikia paploti autorei ir sakyti REIKIA, ypač kai ji ne bruko nuomonę apie musulmonus, o parodė, kad visi yra žmonės su savo jausmais, tik kartais skirtumai tarp mūsų gali būti esminiai mūsų santykiams. Jei Junda Vaitkė būtų norėjusi parodyti kitaip, pabaigoje Marija apsisiautus tunika diuvale keptų duoną. „Jų dievai nesusitarė“ tarsi leidžia įeiti į tą „kitą“ ir pamąstyti.

Ką gi, ne Taylor Swift, bet skaityti galima. Tiems, kurie domisi musulmonų kraštais, migrantais, lengvokos erotikos gerbėjams, tiems, kas ant skyrybų slenksčio, emigravusioms šeimoms ir lietuvėms, įsimylėjusioms musulmonus.