Sausį drugeliai neskraido

Atsikėlusi rytą po trečio apginto diplominio darbo suvokiu, kad niekas nepasikeitė. Viduje viskas dar blogiau. Nežinau, ko aš tikėjausi, – ovacijų, patapšnojimo per petį, palaikytų durų, kai eisiu į darbą mokykloje (na, šitai gal ir gavau, bet tikrai ne dėl gauto diplomo). O gal tikėjausi, kad pagaliau atrasiu ramybę ir nustosiu įrodinėti sau ir kitiems, kad esu pakankama. Bet ir šito man buvo negana.

Nuo pat mažumės troškau, kad į mane atkreiptų dėmesį, todėl, nors paniškai bijojau, lipau į sceną dainuoti. Bet galima nuspėti – ir ten nebuvau pakankamai gera. Visada man reikėjo patvirtinimo, kad kažką darau teisingai. Aš tiesiog leisdavau kitiems nuspręsti, kokia bus mano nuotaika, diena ar karjera. Todėl ir mano karjeros kelią nusprendė dvi VDU studentės, studijų mugėje leptelėjusios: „Tau čia patiktų“. Ir aš tapau lyg apsėsta šios minties. Vaikščiojau po Laisvės alėją ir sakiau sau: „Aš čia, Kaune, studijuosiu“. Įsivaizdavau, kaip nešina literatūros klasikų knygomis skubėsiu į paskaitas, gersiu arbatą mažoje kavinukėje ruošdama namų darbus. Tačiau visada rašiau ne pagal taisykles, iki šiol nežinau, kur padėti kablelį, ar žodį reikia rašyti iš didžiosios raidės, todėl ir dabar, tikiu, šį tekstą skaitydama redaktorė keiksnojasi.

Visus studijų metus galvojau, kad turiu prisivyti studijų draugus, bet vijausi kažką nematomo. Tiek bėgau, kad pagaliau pasivijau magistrą. Vis dar jaučiau, kad nesu pakankamai protinga, kad studijuočiau, neišmaniau kūrinių, teorijų, visada pasitikėdavau kitų nuomone, nes visi žino geriau nei aš. Iliustratyvus šios būsenos pavyzdys, kai vasarą po magistro studijų išvykau į Prahą. Svilinant trisdešimties laipsnių karščiui veržiausi aplankyti vienos seniausių bibliotekų pasaulyje. Kartu su kitais turistais dusau sename, dulkių pilname pastate, kad tik akies krašteliu pamatyčiau senomis knygomis nukrautą patalpą. Juk aš literatūrologė, tai beveik privalu. Dar labiau privalu įkelti nuotrauką į socialinius tinklus ir parodyti, kaip prasmingai ir kultūringai leidžiu savo atostogų dienas (juk nerodysiu, kad mažame Prahos bare kilnoju čekiško alaus bokalą). Į bibliotekos patalpą net neleido įeiti, mano romantiškas literatūrologės vaizdinys subliuško ir aš atsidusau: „Gabija, tu juk negali pakęsti senų knygų kvapo“.

Paradoksalu, bet jau po mėnesio pradėjau dirbti mokyklos bibliotekoje. Visada turėjau gėdytis savo pasirinkimo, nes žmonės į jį reaguodavo su nusivylimu ir jaučiau pareigą pasiteisinti: „Čia tik laikina, aš būsiu rašytoja“. Buvo nesmagu pripažinti, kad man čia patinka. Jaučiau pilnatvės jausmą dirbdama su vaikais, lyg užkamšyčiau savo prarastas gyvenimo detales. Bet nepasitikėjau savimi, netikėjau galinti tapti mokytoja. Kad ir ką dariau, nesijaučiau stipri visose srityse, man reikėjo patvirtinimo iš kitų žmonių. Ką dariau gerai – tai per daug pasitikėjau žmonėmis. Kartais aš jais taip įtikėdavau, kad nesuprasdavau, kur yra riba. Galėdavau visiškai išsinerti iš kailio, kad jiems įtikčiau, kad jie mane pastebėtų. Ir jie sako, kad jiems rūpi tu, jie domisi tavo gyvenimu, jie pasidaro tau svarbūs, o tada pataria tau užsidėti saugiklius. Jie neliūdės, jeigu dingsi, bet tu desperatiškai jų ieškosi. Jie klausia, apie ką tu svajoji. Gabyte, kur tu matai save po penkerių metų?

Rydama akimis pirmąją naujų metų saulę bandžiau suvokti, kada nustojau valgyti gyvenimą su pasimėgavimu, kada nustojau gerti jį dideliais gurkšniais vien dėl to, kad man skanu. Kada aš persivalgiau gyvenimo? Įsidėjau į giliausią dėžę savo kitų metų tikslus. Jie ne apie mane, jie apie juos. Liūdniausia, kad pusę gyvenimo mes praleidžiame meluodami patys sau. Suvokiau tik tai, kad sausį drugeliai neskraido. Jie turi būti pasiruošę išsiristi iš kokono – kiekvienas skirtingas, kiekvienas savo laiku.

Clementinum biblioteka Prahoje. Autorės nuotrauka.