Senas nutikimas

Vaikštau Kauno paveikslų galerijos parodoje „Pasaka“ ir neapleidžia jausmas, kad pakliuvau į didelį senų užrašų knygelių, atminties nuotrupų, iki skausmo pažįstamų detalių pasaulį. Pasilenkiu arčiau prie šeimos nuotraukų, surinktų iš žmonių asmeninių archyvų, ir suprantu, kad nevalingai ieškau pažįstamų veidų, gal net savo. Nes turėjau tokią suknelę, margus kailinukus, adijaliuką, naujametės eglutės žaisliukus, gyvenau tokiame pačiame bute su tokiomis pačiomis spintomis ir kartu su mama ėjau valgyti ledų į kavinę Kauno Laisvės alėjoje „Pasaka“. Tiesa, ne dažnai ir gana greitai ją uždarė, bet „Na, palauk“ filmuką, kuriame vilkas nuolat bando pakenkti kiškiui, joje dar spėjau pamatyti.

Bevaikštant po parodą viduje ima vertis mano prisiminimų pasaulis. Staiga prisimenu parodos potemę – vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu – ir imu stabdyti beprasiveržiantį vaikystės prisiminimų srautą bei tapatumo su parodoje surinktais artefaktais džiaugsmą. Džiaugtis sovietmečiu kažkaip politiškai nekorektiška ir netgi patriotiškai nusikalstama. Tramdau prisiminimų malonumą, nes nenoriu būti priskirta prie tų, kurie sako, kad „prie ruso buvo geriau“. Na, bet einu ir vis tiek kikenu iš vaikų žurnalo „Genys“ redakcijos atsakymų ir pamokymų, kaip rašyti tekstus, priderančius sovietiniam vaikui. Vaikams, kurie gavo tuos atsakymus, kikenti greičiausiai nesinorėjo, toliau rašyti tikriausiai taip pat. Jaunuosius rašytojus į žurnalą atsiųsti savo kūrybos greičiausiai paskatino mokyklos mokytojai, todėl atsakymai turėjo paliesti ir jų orumą. Vaikams skirti žodžiai: šlubuoja rimas ir ritmas, todėl geriau susirask susirašinėjimo draugą; poetu vis tiek nebūsi, bet turi gerai mokytis – sugrąžina į mokyklos atmosferą, persmelktą keisto, kreivo reikalavimo „būk geras“ ir patvirtinimo „jei pasakiau, tai taip ir yra“ nepaneigiamumo.

Priklausau tai kartai, kuriuos tik gimusius suvystydavo, išnešdavo į tolimesnę palatą ir paguldydavo lovelėje su kitais, ką tik į pasaulį atėjusiais naujaisiais homo sovieticus. Susitikimas su mama tik pagal maitinimo grafiką, o pasimatymas su tėčiu – tik per antro aukšto ligoninės langą. Na, tikiuosi tėtis pasinaudojo laisvu laiku nuo šeimos ir linksmai atšventė mano atėjimą į pasaulį. Tikiuosi... Bet mano trylikto gimtadienio šventė jam baigėsi šaltyje prie Sitkūnų televizijos bokšto. Kai paklausau šių dienų istorijų, atrodo, kad visa Lietuva važiavo prie Vilniaus bokšto ir Sitkūnų televizijos perdavimo stoties, į Baltijos kelią. Ir dažnai gėda prisipažinti, kad aš tokių asmeninių prisiminimų neturiu. Nelabai supratau, kas vyksta, nelabai kas ir stengėsi papasakoti. O gal aš tiesiog miegojau apkūtota sovietinio auklėjimo, be jokio patriotinio prašviesėjimo ir negalėjau suprasti, ką jie man nori perduoti. Nesivežė ir į Baltijos kelią, nors patys važiavo, gal kad netrukdyčiau, o gal kad apsaugotų, o gal tiesiog taip patogiau buvo. Todėl dabar turiu pasinaudoti tautos atmintimi, kad pažadinčiau savo patriotizmą ir vieningumo su tauta jausmą.

Tie vystyklai, kai negali pajudinti nei rankų, nei kojų, ilgai varžė. Net nežinau, ar tikrai nebevaržo. Dabar, kai pažvelgiu atgal, šiek tiek pykstu, kodėl nesivežė, kodėl netapau svarbių istorinių įvykių dalimi. Sąmonę gaubia tik migla ir iš jos, kaip arklys lietuviškame kine, išnyra daugiabučių namų kieme stovėjęs betoninis fontanas, kuriame niekada nebuvo vandens, o pro jo centre kyšantį piršto storio vamzduką niekada nesiveržė aukštyn vandens čiurkšlė. Atrodo, kad mes visi to kiemo draugai nemaža dalimi ir likome tie bevandeniai fontanai, laukiantys, kad mus kas nors užpildytų, praradę gebėjimą ištrykšti džiaugsmu, atkirsti ir nuo žmogiškos, ir nuo dieviškos meilės šaltinio.

Nesu tikra, ar visa tai nutiko sovietmečiu, jaučiu, kad žmogaus dvasiai nutiko kažkas blogo gerokai anksčiau. Tai nujaučiau jau tada, kai vaikystėje nutariau išbandyti, ar teorija apie šaltyje prie geležinių karstyklių prilimpantį liežuvį yra tiesa. Viena niekam nematant nusėlinau prie karstyklių, atsistojau prie jų, pirštinėta ranka pridengiau veidą, kad nieks nematytų ir priglaudžiau liežuvį prie šalto metalo. Palaikiau, sąžiningai, kad teoriją patikrinčiau užtikrintai. Negaliu atplėšti, siaubas... Stiprus truktelėjimas ir kraujo skonis burnoje. Kaip vagis bėgu šalin, pasiėmiau patirtį ir niekada su niekuo nesidalinau. Dėl savo kvailumo sukilusį gėdos jausmą nutariau išbūti viena ir su niekuo nesidalinti. Kentėti vienai – aklavietė. Sakiau, kad mums, žmonėms, yra nutikę kažkas blogo gerokai seniau.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.