„Šetenių skaitymai’23“: apie gyvenimą, literatūrą ir grybus

Filmas – klampaus pesimizmo ir artėjančios laisvės nuojautos balansas

Šiemet „Šetenių skaitymai“ prasidėjo nuo rugsėjo 27 d. vykusios išankstinės filmo „Motinos pienas“ peržiūros Kauno kino centre „Romuva“. Filme, sukurtame pagal Noros Ikstenos romano tuo pačiu pavadinimu motyvus, pasakojama apie trijų kartų moterų likimą ir pastangas išlikti savimi tarybinėje Latvijoje 1945–1989 metais, kartu atveriama ir visos šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Filmas kupinas nepasitikėjimo, apatijos ir įtarinėjimų, tačiau klampiam pesimizmui paimti viršaus neleidžia artėjančios laisvės nuojauta.

Šeteniuose pasitiko žaltys ir gelsvoji kempinė

„Šetenių skaitymų“ išskirtinumas – galimybė susitikti su vienu pasaulyje gerai žinomu rašytoju, kuris į Kauną atvyksta su būtent šiam renginiui parašytu esė. Šeteniuose (Kėdainių r.) gimusio nobelisto Česlovo Milošo kūrybinio palikimo dalį sudaro tekstai, iš rašytojo perspektyvos gvildenantys aktualius visuomenės bei politikos klausimus. Taigi, jis itin tinkamas patronas renginiui, kuriame susipina literatūrinės įžvalgos ir nūdienos aktualijas gvildenančios diskusijos.

Prieš susitikimą „Šetenių skaitymuose“ Č. Milošo gimtinę aplankė ir Latvijos rašytoja N. Ikstena. Čia pat, ant Č. Milošo namų slenksčio, ją pasitiko ... žaltys – geroji namų dvasia. Ir tai ne vienintelis geras ženklas, privertęs žymią autorę Šeteniuose pasijusti tarsi stebuklingoje vietoje. N. Ikstena ir „Šetenių skaitymų“ organizatoriai, vaikštinėdami prie Isos upės, visiškai netikėtai rado gelsvąją kempinę – ant medžių augantį ir valgyti tinkamą grybą, kurį latviai pradėjo ragauti tik prieš penkerius metus. Taigi, apsilankymas Šeteniuose įgavo degustacinio atspalvio, – visi to iškepto grybo ragavo, visi gyvi ir sveiki.

Noros Ikstenos apsilankymas Šeteniuose. / „Kauno literatūros savaitės“ nuotraukos.

Literatūra ir už ją didesnis gyvenimas

Latvių rašytoja N. Ikstena ne tik produktyviai rašo (jau yra išleidusi 35 knygas), bet ir skatina rašyti kitus, aktyviai dalyvauja šiuolaikinės literatūros kūrybos pasaulyje, yra viena iš prozos festivalio „Prozos skaitymai“ iniciatorių, kartu su kolegomis ji įsteigė Tarptautinius rašytojų ir vertėjų namus Ventspilyje. Dabar rašytoja gyvena mažame miestelyje prie Dauguvos, turi šunį vardu Perkūns, be rašymo, puoselėja savo pomėgius, iš kurių didžiausias – grybavimas.

Žymiausias N. Ikstenos romanas – „Motinos pienas“ (2015), kuriame išryškinami trijų moterų – senelės, motinos ir dukros – likimai sovietinėje Latvijoje ir okupuotos bei išsilaisvinti siekiančios šalies istorija. Išskirtina ir tai, kad romano protagonistės prototipas yra pačios autorės motina, dirbusi provincijos gydytoja. Būtent apie motinos figūrą diskutuota „Šetenių skaitymuose“. Anot susitikimo moderatoriaus Lauryno Katkaus, šios romano veikėjos istorija puikiai parodo, kaip sistema sugebėdavo užkirsti visus kelius išsilaisvinti, kaip ji mokėjo įtraukti tuos, kurie nenorėjo joje dalyvauti. Autorė pasakojo, kad motinos protagonistę ji kūrė ne tik atsigręždama į savo šeimos istoriją, – kūrybos procesui nemenkos įtakos turėjo ir Dž. Orvelo distopinis romanas „1984-ieji“. Visgi N. Ikstena pabrėžė – rašytojas neturi jokios kitos medžiagos tik gyvenimą, kuris yra didesnis už literatūrą.

Tarptautinio bestselerio tęstinumas

N. Ikstenos „Motinos pienas“ sulaukė tarptautinio pripažinimo, knyga pateko į britų premijos EBARD trumpąjį sąrašą, romanas išverstas net į 15 kalbų, o vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 2019 m. (vertė Laura Laurušaitė, išleido „Tyto alba“). Susitikime autorė pasakojo, kad romano populiarumas Latvijoje išprovokavo „vienos nakties skaitymą“: skaitytojas iš bibliotekos paskolintą knygą perskaitydavo per naktį, kad kiti eilėje laukiantieji galėtų kuo greičiau susipažinti su geriausiu latvių romanu. Lietuvoje N. Ikstenos romanas taip pat sulaukė didžiulio susidomėjimo ir netgi buvo perkeltas į kitas erdves – pagal šį kūrinį aktorė Birutė Mar (Marcinkevičiūtė) pastatė solo spektaklį, kurį bus galima išvysti spalio 6 d. Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Šiųmečiuose „Šetenių skaitymuose“ buvo aptarta romano „Motinos pienas“ tąsa, t. y. naujausias atgarsis – filmas tuo pačiu pavadinimu. Kaip žinia, kuriant literatūros kūrinio ekranizaciją kas nors pradingsta, kinta arba atsiranda visiškai naujų detalių. Taigi, kokia buvo rašytojos reakcija išvydus savo kūrinį ekrane? N. Ikstenos nuomone, filmas yra autentiškas meno darbas, o pats svarbiausias šios ekranizacijos tikslas – sovietmečio vizualizacija, autentiškas jo parodymas. Beje, rašytoja pasakojo visiškai nesikišusi į filmo kūrybos procesą, pirmą kartą jį išvydo, kai filmas jau buvo sukurtas.

„Šetenių skaitymuose“ – „Džiugi žinia“

Į „Šetenių skaitymus“ N. Ikstena atvyko su dar niekur nepublikuota ir būtent šiam renginiui sukurta esė „Džiugi žinia“, kurioje pasidalijo ir šiuo metu džiaugsmingai rašomo romano „Jona“ ištrauka. Esė akcentuojama, kad per pasaulio ir menines problemas svarbu neužmiršti, koks gražus yra pasaulis ir kokie esame privilegijuoti, kad galime juo džiaugtis. Esė akcentuojama, kad įvairios patirtys, net ir skausmingos, skatina žmogų augti, netgi keisti pasaulėžiūrą ar tvirtus įsitikinimus: kuo daugiau mes patiriame, tuo greičiau augame.

Esė „Džiugi žinia“ aktualizuojamos ir visai nedžiugios pastarųjų kelerių metų aktualijos – karas, o ypač – pandemija, kūrinyje dažnai įvardijama kaip „kinų maras“. Autorės manymu, pandemijos metu patyrėme psichologinę manipuliaciją, t. y. buvome verčiami tikėti tuo, kas nežinia ar buvo tiesa. Visgi N. Ikstena pabrėžė, kad priverstinės izoliacijos laikas mūsų gyvenimą apvertė aukštyn kojomis: iš mūsų buvo atimta teisė kvėpuoti, bet pagaliau suvokėme, kaip gera laisvai kvėpuoti, juk tai ir yra gyvybė.

„Šetenių skaitymuose“ paliestos ne tik visuomenei vis dar gana jautrios ir gyvenimo bei literatūros sąsajų temos, – diskutuota apie lietuvių ir latvių panašumus, šių tautų gebėjimą, o kartais ir negebėjimą džiaugtis savais pasiekimais ir nuveiktais darbais, taip pat apie šiuolaikinės Latvijos dvasinę būseną ir iniciatyvas, skatinančias atsigręžti į nacionalinę literatūrą. Beje, autorė neslėpė džiaugsmo, jog šiame renginyje nėra tarpinės kalbos – kalbėta tik lietuviškai ir latviškai (vertėjavo Kristina Vaisvalavičienė).

„Šetenių skaitymai“. Susitikimo su Nora Ikstena akimirkos. / Jono Petronio nuotraukos.