Tapytojas A. Obcarskas: apie išpildytą jaunojo norą, supjaustytą drobę ir lietuvišką bohemą
Žinomo Kauno tapytojo Antano Obcarsko ir poeto, eseisto Kęstučio Navako draugystė užsimezgė sovietmečio pabaigoje, tačiau, kaip teigia pats dailininkas, atrodė, kad jiedu buvo pažįstami visą gyvenimą. Per ilgą draugystės laikotarpį A. Obcarskas pažino tiek dendiškąją, tiek samurajiškąją K. Navako asmenybę. Jų glaudžią bičiulystę stiprino kultūrinis gyvenimas, įvairūs renginiai, vykę tiek K. Navako knygyne „Septynios vienatvės“, tiek A. Obcarsko studijoje, kurioje su dailininku ir kalbamės apie daug metų trukusią meninkų draugystę bei išskirtine aura spinduliavusį knygyną.
Gintarė Navakauskaitė
5/30/2022
Kęstučio Navako ir Danutės Aušros Rusevičiūtės vestuvės. / Antano Obcarsko nuotrauka.
Viename straipsnyje buvote užsiminęs, kad K. Navakas bandė tapyti, jo drobę vis dar saugote savo studijoje, tačiau ji supjaustyta. Kodėl tas darbas buvo sugadintas?
Tada vyko K. Navako poezijos vakaras mano „Antaninių obuolių“ studijoje. Jis savo poeziją ranka užrašydavo, apipaišydavo ir į rėmelius sudėdavo. Padarė tokių paveikslėlių parodą, o mano studijos nariai visus juos nupirko. Paskui jis nutapė ant drobės paveikslą, bet jam nepatiko, tai sugadino, supjaustė jį visą ir išmetė pro balkoną. Kažkas man pasakė, kad jis jį išmetė, bet aš pagalvojau, kad į tą pusę, kur Gertrūdos gatvė, todėl nėjau žiūrėti, maniau, kad nieko iš tos drobės nebeliko. Ryte man paskambino kaimynė ir pasakė, kad rado kieme paveikslą, o kadangi tik aš vienintelis dailininkas kieme likęs, tai pastatė tą supjaustytą drobę prie mano mašinos. Parsinešiau atgal ir pasilikau ją.
Su K. Navaku buvote išties artimi bičiuliai. Papasakokite, kokie prisiminimai dažniausiai šauna į galvą, išgirdus K. Navako pavardę?
Taip, mes buvome gana artimi draugai, jis man ir eilėraščių yra dedikavęs „Nemune“. Net neprisimenu, kur ir kaip susipažinome, bet atrodo, kad visą gyvenimą buvome pažįstami. Todėl prisiminimų labai daug... Dukart buvau piršliu K. Navako vestuvėse. Kai tuokėsi su Danute, teko ir vairuotoju pabūti. Tada turėjau tamsiai raudoną fordą, mašiną su guašu išdažiau gėlėmis, dryžiais, visokiom šviesiom spalvom, ir su trankia AC/DC muzika įvažiavom į Rotušės aikštę, prie pat durų...
Pamenu, Kęstas manęs paprašė, kad per jo vestuves būtinai ryšėčiau kaklaskarę, nes ir jis bus su ja. Aš, aišku, jos neturėjau. Pradėjau ieškoti, nuvažiavau prie Soboro ir ėjau į visas Laisvės alėjoje esančias parduotuves, bet kaklaskarės neradau. Ir tik Valančiaus gatvėj, vienoje su daile susijusioje parduotuvėje įsigijau, radau vieną. Tada man taip atlėgo, kad aš išpildžiau jaunojo norą ir būsiu su kaklaskare.
Vėliau atsirado antra žmona – Audronė, su kuria jis susipažino jau „Septynių vienatvių“ knygyne. Vėl vestuvės. Paprašė, kad būčiau piršliu, sutikau, juk jau buvau pripratęs... Tada jau draugavau su poete, dramaturge Daiva Čepauskaite, todėl vestuvėse buvome piršlys ir piršlienė. Po vestuvių ėjome fotografuotis į Maironio muziejų. Juokavom, kad K. Navakas, kaip tikras rašytojas, nuėjo pas Maironį.
Kęstučio Navako tapytas paveikslas. / A. Obcarsko nuotrauka
K. Navako biografijoje svarbus vaidmuo tenka „Septynių vienatvių“ knygynui, kurį jis atidarė kartu su Valentina Navakauskaite. Kuo „Septynių vienatvių“ knygynas labiausiai skyrėsi nuo kitų tuo metu veikusių knygynų?
Tuomet knygynų nebuvo tiek ir daug, tik keletas tokių labiau privačių. Aišku, „Septyniose vienatvėse“ vykdavo ir vakarėliai, ir knygų pristatymai. Aš tuomet gyvenau visai šalia. Eidavau į knygyną savo dukrai pirkti knygučių, kurias man išrinkdavo Valentina. Beje, K. Navakas buvo susiradęs kažkokią vokiečių firmą, kuri atsiųsdavo jam tokių dalykų, kokių kitose vietose nebūdavo, tai – ir meno knygos, kalendoriai.
Knygyne kabėjo vienas mano paveikslas, kurį K. Navakui buvau padovanojęs vestuvių proga, bet atsirado pirkėjas. Mes jį pardavėm, o aš jam nutapiau kitą mėlyną, kuris dar dabar jo namuose kabo. Knygyne dažnai kabėdavo mano darbai. Prie knygų dar ir menas, tapyba. Ten buvau irgi kaip ženklas.
„Septynių vienatvių“ knygyno įtaka Kauno kultūriniam gyvenimui yra neabejotina, bet, kaip manote, kokią įtaką tam turėjo knygyno uždarymas?
Be abejo turėjo, viena dalis iškrito, buvo labai gaila, kai užsidarinėjo. Ten buvo labai daug įvairių meno knygų, vykdavo pristatymai, poezijos vakarai. Tai buvo nuostolis. Bet viskas prasideda, viskas ir baigiasi.
Kaip manote, jeigu kas nors dabar įkurtų ką nors panašaus į „Septynias vienatves“, ar tai būtų sėkmingas projektas?
Tai priklauso nuo labai daug faktorių. Pirmiausia reikėtų surasti tokį kaip Kęstą, kuris būtų tas kultorgas, visų renginių, apart prekybos, organizatorius. Dar turi būti įdomūs susitikimai, vakarai, tada kodėl gi ne. Kiekvienam laikui turi būti sava niša, reikia tik išnaudoti tinkamą momentą.
Tiek K. Navako pavardę, tiek „Septynių vienatvių“ knygyno pavadinimą neretai lydi žodis „bohema“. O ką jums reiškia bohema? Kaip ją apibūdintumėte?
Tuo metu tikrai negalvojom, kad darome kokią nors didelę bohemą. Viskas vyko natūraliai. Gyvenom, buvom laimingi, viskas sukosi tame pačiame rate: poetai, rašytojai, dailininkai, jų buvo pilna... Šalia buvo Jūračio Zalenso, Arūno Vaitkūno dirbtuvės, pas mane į dirbtuves irgi daug kas rinkdavosi pasėdėti. Visi vieni kitus pažinojome. Gyvenimas buvo linksmas, nerūpestingas, bet tie laikai buvo ir labai sunkūs. Sako, bohema, vynas... Tais laikais vynas būdavo labai brangus ir šikarnas gėrimas, todėl gerdavom stiprius gėrimus. Praktiškai. Ta bohema buvo lietuviška ir natūrali.
Danutė Aušra Rusevičiūtė (kairėje), jos kursiokė (dešinėje), viduryje Kęstutis Navakas ir Antanas Obcarskas. / A. Obcarsko nuotrauka.
Kokias dar galėtumėte įvardyti Kauno vietas, kuriose sovietmečiu „virė“ bohemiškas gyvenimas?
Studijos, dirbtuvės būdavo tos mažiau įpareigojančios vietos, kur rinkdavosi bohema. Buvo priimta visada eiti. Eini pas vieną, pas kitą į dirbtuves, ir pas mane nuolat į duris baladodavosi.
Aš pats 1993 m. įkūriau kavinę „Skliautas“, kuri ir dabar veikia Dailininkų sąjungos patalpose. Tuomet senamiestyje buvo tik viena privati kavinė „Pegasas“, ji buvo Maironio muziejaus rūsy. Kavinės „Skliautas“ idėją Lietuvos dailininkų sąjungos taryboje pramušinėjau metus. Buvo sudėtinga, nes skliautuotoje atskiroje patalpoje buvo numatyta šarvoti dailininkus. Mane kaltino, kad atimsim šarvojimo salę ir dar šventoje vietoje gersim, linksminsimės. Bet po truputį pavyko idėją įgyvendinti. 1993 m. vasario 16 d. planavom atidaryti „Skliautą“, bet skulptoriaus Juozo Šlivinsko, kuris tada buvo Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, sūnus mirė. Ir, aišku, kur šarvot? Reikėjo atidėti atidarymą. Vasario 24 d. buvo Kęsto gimtadienis, kurį jis šventė pas mane [dirbtuvėse]. Kitą rytą Kęstui ir Danutei pasakiau, kad jau turėtų pradėti veikti „Skliautas“. Jie dar to nežinojo. Pasiėmėm du puodus mišrainių, likusių po gimtadienio, nuėjom į „Skliautą“ ir vėl prasidėjo šventė. Taigi „Skliauto“ atidarymas įvyko per K. Navako gimtadienį.
Kad patektų į „Skliautą“ bent kavos išgerti, žmonės stovėdavo eilėje iki Rotušės aikštės, niekas netilpdavo. Vėliau įkūriau Dailininkų klubą, įleisdavom tik klubo narius, pasamdžiau budintį, fainą pensininką pravarde Čipas, kuris žinodavo, ką įleisti ir ką ne, bet žmonės vis tiek eidavo.
Prieš „Skliautą“ dar viena pagrindinių vietų buvo Architektų namai, kurių rūsyje buvo kavinė „Antis“. Ten penktadieniais rinkdavosi visa bohema, grodavo grupė „Antis“, vykdavo naujametiniai karnavalai, šokiai visą naktį. Jeigu penktadienį ten nenueidavai, visa savaitė būdavo bloga. Ir dar, žinoma, kavinė „Suflerio būdelė“, bet ji atsirado truputį vėliau. Į šias bohemos vietas nuėjęs, nesvarbu, ryte, vakare ar naktį, visada rasdavai vieną ar du savus sėdinčius.
Kaip manote, ar bohema vis dar egzistuoja?
Dabar, kaip aš sakau, visa bohema – Petrašiūnų kapinėse. Mažai likę iš to laiko, kai apsižvalgai, tai tuščios gatvės. Dabar ir tų bohemos vietų nebelikę, bet vis dar pas mane [studijoje] renkamės. Čia vyksta knygų pristatymai, švenčiam gimtadienius, darom parodas. Dabar tik pas mane bohema pagal senus standartus.
Antano Obcarsko nuotraukos.
Kęstučio Navako poezijos vakaras „Antaninių obuolių“ studijoje
