Tarp kasdienybės ir folkloro: „Mylimi kaulai“

Kas nutinka, kai kasdienybės vaizdai ima sluoksniuotis su mitiniais, folkloriniais ir nepaaiškinamais reiškiniais? Į šį klausimą savitai atsako Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“ („Aukso žuvys“, 2024), kuriame realybė ir vaizduotė susipina taip, kad įprastas pasaulis įgyja papildomų prasmių ir simbolių: „Aš iš kaulų, aš iš mėsos, iš kraujo, tvinksinčio veide ir paslėpsniuose, bet gyvenu lyg būčiau tik dvasia.“ (169 p.)

Kotryna Zylė – iliustruotoja, grafikos dizainerė, knygų vaikams autorė, šiuo kūriniu debiutuojanti suaugusiųjų literatūroje. „Mylimuose kauluose“ pasakojama apie moters gyvenimą daugiabutyje, kur realybė nuolat susipina su ritualais, prisiminimais ir fantastiniais elementais. Tokia pasakojimo struktūra artima magiškajam realizmui, tačiau svarbią vietą čia užima ir lietuvių folkloras: autorė sąmoningai jungia mitologinius motyvus su šiuolaikiniu miesto gyvenimu, siekdama parodyti, kad šiuolaikinis žmogus, kaip ji pati teigia, „gyvena lyg būtų nemirtingas“[1], todėl nutolsta nuo ritualų ir mirties patirties. Dėl to kaimiški papročiai tarsi perkeliami į daugiabučio erdvę, pratęsiant sakmių tradiciją, kurioje kasdienybę netikėtai pertraukia antgamtiniai reiškiniai.

Vis dėlto romano kalba ir pasakojimo būdas internete dažnai apibūdinami kaip „tiršti“, lyg kisielius ar avižinė košė, todėl kyla klausimas, ar tokia „kondensuota“ raiška kuria unikalią atmosferą, ar priešingai – apsunkina skaitymą ir atitolina nuo teksto, uždengdama veikėjų pasaulį simbolių sluoksniais. Tokia kalba reikalauja specifinio skaitytojo nusiteikimo – ji kviečia sustoti, įsiklausyti į ritmą, pasinerti į jutiminę patirtį. Neatsitiktinai autorė renkasi ilgus sakinius, kurie neturi aiškių ribų: „Rytą einu pas tėvą, atsinešu pyrago, medaus ir alaus, dar tik švinta, iki kaklo įsibridusi smilgose geriu, nors ir anksti, pusę nulieju, bet pusę nugurkiu, tada pabūnu dar, ramiai būnu, nors norisi susiriesti į mazgą, stūgaut ir inkšti, taip ilgu mirusių, ilgu ir gyvų, neišsipildžiusių, tų ir tų, beveik vienodai.“ (74 p.) Tokia sakinio struktūra primena sąmonės srautą – mintys liejasi be aiškios logiškos tvarkos, o būtent tai leidžia perteikti veikėjos vidinę būseną, jos ilgesį ir nerimą, tačiau kartu reikalauja skaitytojo pastangų.

Todėl nenuostabu, kad išsiskiria ir skaitytojų reakcijos į šį stilių: vieni pabrėžia kalbos grožį, vaizdingumą ir unikalumą, kiti pripažįsta, kad tekstas jiems pasirodė per sudėtingas ar net neįtraukiantis. Kaip taikliai pastebi vienas skaitytojas, ši knyga „turbūt kaip alyvuogės – arba labai patiks, arba visai ne.“[2] Panašiai veikia ir trumpesni, koncentruoti sakiniai, pavyzdžiui, „[n]akvoju tuose pačiuose namuose, o gyvenu kitoje planetoje <…>“ (77 p.), kuriuose kasdienybė staiga įgyja beveik fantastinį atspalvį. Taigi kalba čia ne tik pasakoja istoriją, bet ir ją kuria formuodama atmosferą, leisdama skaitytojui patirti pasaulį iš vidaus. Toks stilistinis pasirinkimas nėra tinkamas visiems: vieniems skaitytojams jis gali atrodyti hipnotizuojantis ir emociškai paveikus, kam pritarčiau ir aš, o kitiems – varginantis, reikalaujantis nuolatinio susikaupimo ir netgi atitolinantis nuo teksto. Manau, būtent ši „tiršta“ kalba romane yra ne tik dėl estetinių sumetimų, tai tampa ir skaitytojo santykio su tekstu klausimu, priklausančiu nuo paties skaitytojo lūkesčių ir skaitymo patirties.

Kasdienybė romane mitologizuojama – įprasta daugiabučių, kaimo ar buities aplinka susipina su keistais, beveik sapniškais vaizdiniais. Veikėjai gyvena lyg tarp dviejų pasaulių: realaus ir tokio, kuriame nuolat jaučiamas mirusiųjų, prisiminimų ar praeities buvimas. Ši nostalgija glaudžiai susijusi su buities detalėmis, kurios talpina atmintį – indai, daiktai virtuvėje ima „kalbėti“ apie santykius, kurie jau nutrūkę: „Visa gerkle rėkia dubenėlis, priklausęs Mikui, rėkia taburetė, rėkia vieta prie stalo, rėkia šaukštelis ilgu kotu, man tinka trumpučiai, rėkia varškinis sūris, kurio aš nevalgau, o jis kasdien užsidėdavo ant juodos duonos ir dar pakaitindavo keptuvėje, kaip šlykštu, bet šįryt tokį išsikepu sau ir kramtau, apsivelia dantys, esu apsimetėlė, žaidžiu nevykusią savo vyro kopiją, pasilikusią gyvųjų pasaulyje.“ (152 p.) Būtent toks realybės ir mito susiliejimas kuria išskirtinę romano atmosferą.

Kartu romane jaučiama nostalgija praeičiai, tačiau ji nėra visiškai romantizuota. Veikėjai ilgisi ankstesnio laiko: „[K]ad vėl būtų gera, grįžtų laikas, kai dar niekas niekada neįvykę, gertumėm dėl linksmumo, o ne kad viskas taip blogai.“ (81 p.) Tačiau kartu supranta, kad praeitis nebegrįš ir prisiminimai dažnai kyla iš skausmo ar netekties. Todėl nostalgija romane atrodo ne kaip idealizuotas ilgesys, o kaip bandymas susitaikyti su tuo, kas jau prarasta. Kadangi romano veiksmas vyksta Vilniaus rajonuose, kurie nėra sunkiai atpažįstami, manau, skaitytojai gali lengvai įsijausti ir patirti nostalgiją. O juk nostalgijos tema literatūroje ir ne tik – tampa itin populiari, kas taip pat galėjo prisidėti prie šios knygos sėkmės.

Ryškią vietą romane užima ir moterų patirtys – rūpestis, nuolatinis santykis su kūnu ir mirtimi. Moters vidinis pasaulis čia tampa svarbiu pasakojimo centru. Knygoje juntama feministinė nuotaika – susitelkiama į moters patirtį, emocinį pasaulį ir į tai, kieno balsas literatūroje tampa matomas. Moterys vaizduojamos ne tik kaip gyvybės, bet ir atminties saugotojos: „Bet tik man spręsti mylimo vyro likimą, kodėl galima saugoti šunis ir kirstukus, laikyti lentynose, o mylimus žmones išsyk kiša po žemėmis.“ (149 p.) Šie vaizdiniai gali atrodyti groteskiški, tačiau būtent per juos autorė parodo, kaip glaudžiai rūpestis susijęs su netektimi ir atmintimi. Kūnas romane tampa ir emocinio ryšio ženklu – meilė išreiškiama per saugojimą ir baimę prarasti: „Man kartais taip baisu, kad tik ji nesusirgtų, kad nepasimaišytų protas, kad nepražūtų, kad nenumirtų, tiek visko būna žmogui, tai negaliu nepagalvoti, baisu, aš noriu, kad jos kaulai dar ilgai nešiotų tą nuostabų kūną.“ (184 p.) Mano nuomone, stipriausia romano vieta ir yra ši emocionali, kūniška artumo raiška, nes ji leidžia net fantastinius ar neįprastus motyvus priimti kaip natūralią veikėjų gyvenimo dalį. Vis dėlto nemanau, kad toks emocinis intensyvumas savaime paverčia romaną „literatūra moterims“. Nors pasakojime dominuoja moteriška perspektyva, keliamos temos – netektis, prisirišimas, mirties baimė ar artumo poreikis – yra universalios ir atpažįstamos nepaisant skaitytojo lyties.

Vyrų personažai romane įgyja ne tik siužetinę, bet ir simbolinę reikšmę. Ryškiausias jų – Lukas, vadinamas Šventuoju. Šis personažas kuriamas prieštaringai: jis turi mistiškumo, traukia žmones, tampa beveik legendine kaimo figūra, tačiau kartu yra destruktyvus, priklausomas ir nuolat siejamas su kūniškumu. Todėl Šventojo vardas skamba ironiškai – autorė tarsi parodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje nebeliko tobulo šventumo, žmoguje vienu metu egzistuoja ir dvasingumas, ir moralinis nuopuolis. Lukas taip pat simbolizuoja žmonių poreikį tikėti kažkuo ypatingu ir noru ieškoti prasmės nykioje kasdienybėje. Vis dėlto toks personažo vaizdavimas sulaukė ir kritikos. Rašytojas Tomas Mylista teigė, kad Lukas primena Kristaus parodiją, nes jo „stebuklingumas“ nuolat gretinamas su vulgarumu, priklausomybėmis ir savidestrukcija. Jo nuomone, taip menkinami krikščioniški simboliai.[3] Tačiau galima manyti, kad autorė sąmoningai kuria sužeisto, suskilusio žmogaus paveikslą. Mano nuomone, šis personažas labiau atskleidžia šiuolaikinio žmogaus dvilypumą – poreikį tikėti ir kartu nesugebėjimą išlaikyti šventumo.

Tuo tarpu T. Mylistos kritika išryškina ir kitą aspektą – daliai skaitytojų romanas atrodo pernelyg orientuotas į moterų kančias, praradimą ir skriaudą. Jo teigimu, Onos istorijoje dominuoja nelaimės, o laimės momentai yra epizodiniai, todėl kuriamas įspūdis, kad veikėja „nori būti nelaiminga“. Tokia pozicija gali būti suprantama kaip kritika lietuvių literatūroje dažnai pasikartojančiam melancholijos ir skausmo motyvui. Vis dėlto ši interpretacija gali būti ginčytina – romane nelaimė veikia kaip nenutrūkstama būsena, o ne pasirinktas emocinis atspalvis.

Jeigu apie Luko paveikslą galima rasti daugybę interpretacijų, apie Miko, Onos vyro, personažą tiek daug pasakyti nepavyksta. Todėl ir daliai skaitytojų pasirodė, kad šis personažas – ne iki galo išplėtotas. Mikas – bitininkas, kurį Ona laimi nacionalinėje loterijoje, skyrių pavadinimuose apibūdinamas kaip „mylimas vyras“, už kurio pagrindinė veikėja išteka. Nors jis svarbus Onos gyvenime, romane daugiau dėmesio skiriama jos jausenoms, o ne Miko vidiniam pasauliui, todėl jis išlieka labiau emociniu ir simboliniu veikėjos prisiminimų fonu. Jis dalyvauja svarbiausiose Onos gyvenimo situacijose, tačiau ir išlieka labiau simboline figūra, kuris neturi daugiasluoksnės charakteristikos kaip Ona ar Lukas. Galima galvoti, kad Mikas – tik Luko kontrastas. Jei romane Šventasis įgauna mitinį vaidmenį, tai Mikas lieka kasdienybės ir rutinos pusėje. Manau, skaitytojui sunku iki galo suprasti, kodėl Miko personažas neįgauna emocinio gylio, todėl jis tampa mažiau paveikus, ypač lyginant su kitais itin išplėtotais veikėjais.

Taigi romanas „Mylimi kaulai“ kuria daugiasluoksnį pasaulį, kuriame susipina kasdienybė, folkloras ir atmintis. Vilniaus vaizdiniai ir kuriama nostalgija tampa netekties ir laiko refleksija, o realybės ir mito suliejimas sukuria išskirtinę romano atmosferą, kuri vieniems skaitytojams atrodo hipnotizuojanti, o kitiems – pernelyg apkrauta. Tačiau bent pabandyti skaityti šį romaną – tikrai verta.

Išnašos:

[1] Tulaitė, Ugnė, 2025, „ K. Zylė apie romaną „Mylimi kaulai“: „Šiuolaikinis žmogus gyvena, lyg būtų nemirtingas“, Bernardinai. Prieiga per internetą.

[2] Austejasw, „Mylimi kaulai“ apžvalga, StoryGraph. Prieiga internete.

[3] Tomas Mylista, „Mylimi kaulai“ atsiliepimas Goodreads platformoje 2024-11-04. Prieiga internete.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“