Ten, kur kvepia lietumi

Prosenelio sodas. Vieta, kur mano šeima rinkdavosi dažnai. Vaismedžiai, daržovėmis apsodintos lysvės, nedidelis vasarnamis, nudažytas geltona spalva, primenančia žydinčių rapsų laukus. Ir upė. Ta aplink sodus vingiuojanti Šešupė, kuri stebėjo mane augančią, vėsino karštomis vasaros dienomis ir kuteno kojas, kuomet būdama vaikas gaudydavau buožgalvius jos krantuose. Daug laiko praleidau lakstydama ta pieva, gaudydama drugelius (kopūstinius baltukus, prosenelis juos keikdavo, nes jų vikšrai nugrauždavo kopūstų lapus, o man jie buvo be galo gražūs), valgydama senelės man vienai pasodintus saldžius žirnius ar raukydamasi paragavusi serbentų. Rūgščių uogų, mat, labai nemėgstu. Taip, tas nedidelis sklypas saugo pačius brangiausius mano vaikystės atsiminimus. Bet niekas taip lengvai nesugrąžina manęs ten kaip svaiginantis lietaus kvapas. Švelnus, vis dar pienu kvepiantis šunelis, kurį glaudžiu prie krūtinės, slepiasi su manimi po išsikerojusiomis obels šakomis, o lietaus lašai geriasi į sausą žemę ir skleidžia tokį saldų aromatą, kurio aš iki šiol lauksiu, norėdama trumpam pamiršti viską, išskyrus tai, kas svarbiausia.

Petrichoras – žodis, kilęs iš graikų kalbos, iš žodžių petra (akmuo) ir ichor (dievų kraujas). Tas neapsakomas kvapas, pasklindantis pirmiems lietaus lašams palietus žemę, australų mokslininkus R. Grenfell Thomas ir I. J. Bear privertęs sugalvoti naują žodį, naudojant terminą, skirtą apibūdinti dievų kraujagyslėmis tekantį nepaprastą, dievišką kraują. Žinau, jog šiam kvapui yra logiškas paaiškinimas: jį galima užuosti, kada lietaus metu augalai išskiria aliejus ir cheminį junginį geosminą, kurį gamina dirvoje esančios bakterijos. Šis kvapas lyg burtai, daugiau nei tik cheminė reakcija žemėje. Tai įrodymas, kaip giliai pojūčiai gali įsišaknyti atmintyje. Ne veltui, tokiam fenomenui parinktas toks iškilus pavadinimas, jog ne man vienai jis brangus, nukeliantis į laiką, kada viskas buvo paprasčiau ir pečiai nebuvo slegiami tokio nepakeliamo kasdieninio gyvenimo sunkumų svorio. Vos pajutusi petrichorą aš net ir nenorėdama esu nukeliama į praeitį.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

Pamenu, kuomet kaimynų kalytė atsivedė šuniukų vadą. Jų buvo gal septyni. Maži, trumpo kailiuko šuneliai lakstydavo po visus Nartelių bendrijos sodus ir mergaitei, kuri svajojo apie nuosavą keturkojį sargą, jie buvo tikras džiaugsmas. Kiek daug laiko praleidau stebėdama juos augant, gal kiek ir ta mylima Šešupė stebėjo bręstant mane. Mylėjau juos visus, tačiau vienas buvo išskirtinis. Nežinau, kodėl juo taip susižavėjau, bet neabejoju, jog jo mažos akytės į mane žvelgė su tokia pat meile. Kartą, bežaidžiant su šuniukais, pasipylė toks tikras lietus, gaivus ir vasariškas. Būčiau nusijuokus matydama, kaip jie nieko nelaukdami nudūmė po pašiūre, kur kalytė buvo išsiraususi saugią landą, jei ne tas jau minėtas išrinktasis, kuris vis dar sėdėjo man ant kelių ir spoksojo į mane, tarsi klausdamas „O ką dabar? Negi paliksi čia mane vieną?“. Pakėliau jį ir abu prisiglaudėme prie senelės mėgstamiausios obels. Kapsėjo lašai, žemė juos godžiai gėrė, šunelis ramiai šnopavo man po smakru, o aš uodžiau orą. Tokio kvapo, manau, nebuvau tada užuodusi, o gal iki tada dar nebuvau pakerėta jo.

Nežinau, kodėl vasaros dienos tame sode buvo tokios lietingos, bet ne vieną atsiminimą sieju su petrichoru. Vieno ten vykusio šeimyninio susirinkimo metu, kada kepame vakarienę ant žarijų, mėgaujamės šiltu oru bei net kitame Šešupės krante girdimas mūsų juokas, vėl iš dangaus pasipylė lašai. Nebuvo šalta ar pernelyg šlapia, lietus buvo neįprastai ramus ir likau toliau sėdėti ant liepto krašto žvelgdama į upės vandenį, kuriame lašai, paliesdami jo paviršių, kūrė ratilus, panašius į gėlių žiedus, greitai išnykstančius veidrodiniame atspindyje. Vėjo taršomos siūbavo nendrės, kurkė varlės ir drėkinama žemė paskleidė petrichorą. Atrodė, tarsi pasaulis sulėtėjo, o lietus ne plovė, bet glostė – sodą, vandenį, mane pačią. Kas daugiau, jei ne tas kvapas taip mane nuramins ir primins apie brangias akimirkas, kurias jis saugo tarp nendrių ir lieptelių, tarp vasarnamio ir vaismedžių.

Dabar žinau, kaip jis vadinamas. Petrichoras. Gali man įrodinėti, kad tai moksliškai paaiškinama cheminė reakcija, jog jokie burtai neegzistuoja. Bet aš žinau savąją tiesą. Žinau, kad lietaus kvapas man amžinai siesis su pačiais svarbiausiais atsiminimais ir būdama garbaus amžiaus aš ir toliau lauksiu jo, kad bent sekundei nusikelčiau į praeitį ir vėl pajusčiau vaikystės skonį...