Utopija ar iliuzija? Nepanaudotas feministinis potencialas Gražinos Kelmelytės romane „Motinos“

Gražinos Kelmelytės romanas „Motinos“ (2025, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) savo pavadinimu ir turiniu, galima manyti, pretenduoja į feministinį literatūros lauką. Knygoje analizuojami motinystės vaidmenys, asmeninės laisvės ir visuomeninių normų prieštaros, kurios leidžia nagrinėti, ar autorės požiūris dekonstruoja, ar stabilizuoja tradicines lyties normas. Personažų santykiai ir pasakojimo strategijos atskleidžia tiek emancipacinius elementus, tiek ambivalenciją, verčiančią iš naujo svarstyti romano priklausymą feministiniam diskursui.

Visuomenės valdymo principas romane kai kada primena Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ idėjas, kadangi socialinėms struktūroms vadovauja deivę garbinančios tarybos moterys, vadinamos vadėmis. Šis panašumas sukuria pirminį nehumaniškos valdžios įspūdį. Be to, „Motinose“ valdžios institucija vos sukuriama, iškart devalvuojama, paminint, kad galima daugybę taisyklių apeiti, jei pridedamas žodis „švietimas“, į kurį yra visada reaguojama teigiamai. Tiesa, švietimas šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje pagal nutylėjimą iš tiesų labiau įsivaizduojamas kaip vaikų ir moterų smėlio dėžė.

„Motinose“ sukurtas moterų pasaulis, kuriame vyrai yra išstumti į paraštes, jie yra keisti, užguiti, depresiški ir sumenkinti (galimai dėl to ir inicijavę Vakarų miesto šturmą). Pavadinimas nurodo, jog didžiausias dėmesys knygoje turėtų būti sutelktas ties motinos role. Tačiau taip nutinka tik iš dalies. Kad vaizduojamas moterų pasaulis yra visų pirma motinų pasaulis, yra užsimenama tik knygai einant į pabaigą. Atrodo, nesukuriamas motinos vaizdinio branduolys – tai, kas yra toji MOTINA. Apsiribojama idėja, jog motina yra šeimos / komunos lyderė ir ta, kuri susilaukia vaikų. Gilaus emocinio ryšio, kūno svarbos ar artumo naratyvai paliekami nuošalėje. Susidaro įspūdis, kad apie motinas rašoma pasitelkus labiau neutralią (o galbūt vyrocentrišką?) nei feministinę perspektyvą. Viena iš pagrindinių motinų – Aurelija – vaizduojama kaip moteris, kuri pagimdė ne tik dukrą, bet ir sūnų, tačiau kodėl sūnus su ja negyvena (o vėliau – kodėl galiausiai apsigyvena), nėra nagrinėjama, tik paminima, jog Jonas negalėjo pakęsti savo motinos, tad gyveno su atsitiktiniais žmonėmis, kad tik netektų susidurti su ja. Regis, šioje vietoje praleidžiama proga išplėtoti motinos ir sūnaus santykių keblumą, nevienareikšmiškumą, kadangi tėvų / motinos išsižadėjimas nėra prichologiškai įprastas dalykas, juo labiau kad nepaminima, ką toji motina padarė ne taip, jog ryšys buvo taip fatališkai pažeistas. Bandoma paaiškinimą pririšti prie lyties – neva Jonas yra berniukas, o berniukai buvo nepageidaujami moterų visuomenėje, tačiau nėra jokių psichologinių Aurelijos portreto motyvų, kurie bylotų, jog toji motina nemylėjo savo sūnaus, su juo nesukūrė ryšio dėl jo lyties. Priešingai – yra pateikiama, jog Aurelijai rūpėjo ir teberūpi jos sūnus. Tačiau toliau nesiplėtojama.

Savo ruožtu, pagrindinė knygos veikėja yra vaizduojama kaip autsaiderė, nuo pat paauglystės daranti savitas išvadas apie jai svarbius gyvenimo aspektus bei idėjas. Romano pradžioje jos charakteris kuriamas derinant aklą paklusnumą (moterų) visuomenės diegiamoms idėjoms ir norą maištauti. Galiausiai Fausta tampa nekonvencinės moters pavyzdžiu, o matomos visuomenės kontroversiškas pasaulėvaizdis kuriamas pasitelkiant jos vidinio pasaulio virsmus bei realizacijas. Fausta tampa kitokia. Tai yra paradoksalu, nes pagrindinė veikėja, kuri yra vaizduojama kaip smarkiai nukrypstanti nuo kuriamos visuomenės normų, skatina kvestionuoti ir pačios (moterų) visuomenės progresyvumą, veiksmingumą. Tiesa, homoseksualumo aspektas šiame romane tampa norminiu, o Fausta pozicionuojama kaip moteris, kurią domina ir žavi vyrai, nepaisant to, jog vyrai vaizduojami kaip negebantys ir nesistengiantys netgi fizinių moterų poreikių patenkinti, tačiau jiems pakanka mistinio savaiminio bei instinktyvaus žavesio. Jono vaizdinys Faustą užburia nuo pat paauglystės ir nepaleidžia būtent dėl šių priežasčių.

Kai kada romano idėjinis naratyvas kiek trūkinėja – autsaiderės portretas kuriamas pasitelkiant tiek feministines idėjas (laisvę pasirinkti, ar norima turėti vaikų, seksualinę laisvę), tačiau tai, jog savitesnė bei įdomesnės asmenybės yra tos, kuriuos gyvena ar mezga ryšius su vyrais, yra neabejotina. Kiek apmaudu, jog moterų sukurtame pasaulyje vyras vis tiek tampa antropologiniu stebuklu. Juo labiau kad romane vaizduojami pagrindiniai vyrai Jonas ir Morkus sukuriami kaip niekuo neypatingi, netgi priešingai – arba užsisklendę, arba agresyvoki, daug kuo nepatenkinti, dėl kurių realaus (psichologinio) žavesio dar būtų galima ginčytis. Vadinasi, knygos idėjinė ašis pakrypsta link to, jog moterys laimėjo Paskutinįjį karą, jos sukūrė visuomenę pagal savo įsivaizdavimą, tačiau ji vis tiek yra lygiai tokia pat netobula, kaip ir buvo prieš tai, nors ir yra dangstomasi po didesnės socioemocinės vertės kauke. Tuomet kyla klausimas, kodėl reikia kurti naują visuomenę, kurioje autentiškumo siekiantis žmogus vis tiek yra laikomas autsaideriu?

Knygoje minima, jog suprojektuotame moterų pasaulyje senąja laikoma vyrų rašyta literatūra yra draudžiama. Ji egzistuoja, tačiau yra neaktualizuota, dūla neaiškios kilmės požemiuose ir apleistuose pastatuose. Mintis, kaip atrodytų pasaulis, kuriame priešingai nei yra dabar, vyrautų moterų rašyta literatūra, yra labai įdomi ir aktuali. Tačiau, deja, lieka neišplėtota. Romane nekeliamas klausimas, kaip moterų rašyta literatūra paveikia visuomenę, kas dėl to keičiasi, kai imama pasaulį matyti tik per moteriškąjį naratyvą. Regis, praleidžiama puiki proga nerti į idėjinį lygmenį giliau.

Rašytoja viename savo interviu teigia: „Norėjau apversti tradicinius vaidmenis ir pažiūrėti, kas nutiktų, jei moterys užimtų visas galios pozicijas. Tačiau kartu knygoje glūdi ir kita mintis – pasaulį mes turime kurti kartu, o ne kovoti dėl viršenybės.“ Ši mintis skamba dviprasmiškai. Perskaičius romaną susidaro įspūdis, kad vietoj vyriškos galios pozicijos atsiranda moteriškoji galios pozicija, tačiau realiai pakeičiama tik lytis, o ne jos nulemti veikimo principai, idėjos, tad galiausiai ir išeina, jog sukurtas pasaulis netampa gesenis ar emociškai komfortiškesnis gyventi. Mintis, kad jei pasaulį valdytų moterys, jis nebūtų geresnis, tampa romano pamatu. Draugystė laimi. Kiek apmaudu, jog yra nepakankamai patyrinėta galimybė sumodeliuoti realiau veikiantį pasaulį, sukurtą remiantis feministine žiūra.