Už miršti s

Sulig kiekviena gyvenimo sekunde artėjame prie nebūties. Ir tai visiškai natūralus procesas. Juk šiame pasaulyje viskas taip laikina, kaip 2003 m. dainavo Neda: „Nieko amžino nėra.“. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus susiduria su neišvengiama gyvenimo pabaiga – mirtimi. Taip, mirsime visi: aš, tu, tas žmogus, sėdintis tavo dešinėje, giminės, artimieji, pažįstami ir visai svetimi žmonės. VISI. Bet žinai, kas labiau baugina nei pati mirtis? Užmirštis. Žodyje užmirštis telpa dvi reikšmės: užmarštis ir mirtis. Su mirtimi, atrodo, kaip ir viskas yra aišku. Nors ką aš čia meluoju, nė velnio nieko aiškaus čia nėra. „Mirtis yra tokia pat gamtos paslaptis, kaip ir gimimas; vienu atveju vyksta dalelių susijungimas, kitu – suskilimas į tas pačias daleles“, – teigė Markas Aurelijus. Kitaip tariant, mirtis lygu paslaptis. Bet kas ta užmarštis?

Užmarštis, iš esmės, yra antroji mirtis, kuri reiškia visišką išnykimą. Biologiškai arba fiziškai mirštame tik vieną vienintelį kartą. Jei čia vyktų teismo posėdis, o tu būtum gyvenimo advokatas, jau šauktum: objection, your honor! O kaip gi klinikinė mirtis? Juk per savo gyvenimą jų galima patirti ne vieną. Taip, iš dalies sutinku, tačiau nepamirškime vieno fakto. Fakto, kad mirtį galima skirti į du etapus: klinikinę mirtį (kai netenkama sąmonės, sustoja širdis, nutrūksta kvėpavimas, bet organai ir ląstelės apie 5–6 minutes išlieka dar gyvos, todėl, laiku atlikus gaivinimą, galima organizmą atgaivinti) ir biologinę mirtį (kai prasideda negrįžtamas ląstelių ir organų irimas). Todėl teisėjas tau pasakytų: overruled arba lietuviškai atmesta! O šią bylą laimėčiau aš. Tačiau, kol esame prisimenami, mes vis dar egzistuojame. Gyvename kitų žmonių prisiminimuose, pasakojimuose, atmintyje. Tam, kad nepamirštume tų, kurie išėjo, lapkričio 2 d. ir minime Mirusiųjų dieną.

Lietuvoje Vėlinių dieną mes lankome savo artimųjų kapus, uždegame žvakelę, prisimename išėjusius. Visa tai darome santūriai su tam tikra rimtimi. Meksikoje žmonės šią dieną mini kiek kitaip. Jie tiki, jog lapkričio 1–2 dienomis, jų artimųjų sielos sugrįžta namo, todėl jos pasitinkamos su muzika, išpuoštais kapais ir spalvotais, ryškiaspalviais kostiumais. Žmonės net per naktį pasilieka kapinėse, ten dalijasi prisiminimais, susijusiais su mirusiaisiais. Taip pat namuose statomi kaukolėmis ir gėlėmis išpuošti altoriai, ant kurių dedamos mirusių artimųjų nuotraukos bei išėjusiųjų mėgstami patiekalai.

Dia de los Muertos papročiai vaizduojami ir populiariojoje kultūroje. Omenyje turiu Walt‘o Disney‘aus animacinį filmą „Koko“ (angl. Coco, 2017 m.). Šį filmą žiūriu kasmet. Žiūriu ir verkiu. Ypač toje vietoje, kai Migelis (pagrindinis filmo veikėjas) močiutei Koko dainuoja: „Atmink mane...“. O dar ta klasikinės gitaros melodija. Paliečia net slapčiausius širdies užkaborius. Na, bet dabar ne apie tai. Filmo pagrindinė mintis, kad, kol yra bent vienas žmogus žemėje, kuris prisimena, kad kažkada gyvenai, tu egzistuoji anapusiniame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame sutinki seniai mirusius giminaičius, draugus ar kitus brangius žmones. Juk išties kokia graži mintis, kad dar bent kartą galėsi pasimatyti su tais, kurių, atrodo, jau visą amžinybę mūsų tarpe nebėra. Nebelikus kam mūsų prisiminti, tiksliau mirus tiems, kurie dar galėjo mus prisiminti, mes tiesiog išnykstame. Kaip Maironis rašė:

„Išnyksiu, kaip dūmas neblaškomas vėjo,

Ir niekas manęs neminės!

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,

O kas jų bent vardą atspės?“

Išnykstame, mūsų namuose gyvena jau kiti žmonės, nesusimąstydami, jog čia kažkada gyvenome mes. Dažnai apie tai pagalvoju. Gal net per dažnai galvoju apie mirtį ir išnykimą, apie visišką mano būties užmarštį. Mąstau, kad dabar man 24-eri. Taigi dar daugiausia 70 metų ir viskas, balius baigtas. Mano sode naktį į dangų žiūrės jau svetimos akys. Jos ieškos Slibino danguje net nenutuokdamos, kad tą Slibiną ir aš gerą valandą medžiojau, kol galiausiai suradau. (P. S. Slibinas – tai žvaigždynas, dar žinomas Draco (Dra) vardu).

Galbūt todėl daugelis trokšta po savęs palikti kažkokį pėdsaką. Nors ir menkutį. Kad net ir asmeniškai nepažinoję žmonės, mus prisimintų. Dažnai pagalvoju, jog muzikos atlikėjų balsas skamba net ir praėjus daugeliui metų po jų mirties. Kompozitorių kurta muzika skamba net ir praėjus keliems šimtams metų (Ir aš kartais įsijungiu jų pasiklausyti, labai atpalaiduoja. Rekomenduoju ir jums pabandyti. Štai ir dabar, rašant šį tekstą, fone groja Frederic‘o Chopin‘o kūrinys Nocturne in E-flat major, Op. 9, No. 2). Ir, greičiausiai, net ne visi garsieji muzikos kūrėjai ar menininkai troško, kad juos prisimintų, bet gerbėjai išlaiko jų prisiminimus gyvus. Jų vardais vadinamos gatvės, statomi paminklai, rengiami gimimo arba mirties metinių minėjimai. Aha, perskaitei teisingai, Lietuvoje švenčiame ir iškilių žmonių mirties metines. Tiksliau, dar tarpukario Lietuvoje ypatingai iškilmingai šventėme Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines (vertėtų pasigilinti, kur slypi tokio šventimo priežastys, tačiau ne šiandien ir ne šiame tekste).

Paminklai ar instaliacijos statomos ne tik siekiant pagerbti ar prisiminti iškilius žmones. Jie kuriami ir pažymėti baisias tragedijas, per kurias mirė milijonai nekaltų žmonių. Tokie atminimo ženklai primena, kad panašios tragedijos neturi pasikartoti.Didžiausia žmonijos tragedija, kuri ateina į galvą, yra holokaustas. Būtent šiai tragedijai sukurta „Vardų knyga“, kuri eksponuojama Atminimo kalne Jeruzalėje. Bendras knygos ilgis yra net 8 m., aukštis – 2 m., o plotis – 1 m. Knygoje galima rasti smulkiu šriftu surašytus 4,8 milijono nacistinės Vokietijos nužudytų žydų vardus, o knygos gale – keletą tuščių puslapių, skirtų tiems, kurių tapatybės dar nenustatytos. Kaimyninėje Lenkijoje yra iki šiol išlikusi Aušvico koncentracijos stovykla. Ji ne tik nesulyginta su žemėmis, bet dar ir kviečia žmones joje apsilankyti (Menka pramoga, pagalvojai. Tai jau tikrai). Tačiau reikia, kad tokios instaliacijos ar vietos egzistuotų. Egzistuotų, kaip priminimas visuomenei ir visam pasauliui apie smurtą, neapykantą, abejingumą, žmonių žiaurumą ir žmogiškumo nebuvimą. Svarbu, jog visa tai neliktų užmaršty, nes kuo ilgiau žmonija prisimins šiuos žiaurumus, tuo ilgiau galėsime, kaip įmanydami stengtis, kad toks scenarijus nepasikartotų. Visa tai tikrai įeina į užmaršties sąvoką. Bet ar tai viskas?

Ilgai rymau prie kompiuterio, dešinę ranką panardinusi išsidraikiusiuose plaukuose, sukdama galvą, kad užmirštis vis dėlto yra mano mirtis. Svarstau, gal užmirštis nėra tik apie tuos, kurie mirė? Gal užmirštis lygu mūsų mirtis? Painu. Bet gerai pagalvojus, logiška. Jei pamirštu, tai aš mirštu. O miršta ne tas, kurį pamirštu. Jei tu pamiršti, tai tada tu miršti. Egzistencializmo filosofijoje kalbama apie būtį, kuri yra glaudžiai susijusi su žmogaus prisiminimais, išgyvenimais, meile, netektimi. Ir kai tu pamiršti kažką, pavyzdžiui, mirusį atlikėją, kurio klauseisi ir kuris formavo tavo asmenybę, prarandi dalelę savęs. Kadangi jis jau nebegyvena realybėje, o egzistuoja tik tavo sąmonėje. Jį pamiršęs būtent TU netenki dalelės savęs, o ne jis. Taigi, iškilius žmones mes turime prisiminti ne vien todėl, kad jie gyventų mūsų atmintyje, o daugiau tam, kad gyventume mes, tam kad gyventų mūsų kultūra.

Gerai pagalvojus, ir pati meilė gyvena ten kažkur atmintyje. Juk, kai mylime, mes nuolat prisimename net menkiausius dalykus apie mylimą žmogų: jo žvilgsnį, kvapą, balsą, prisilietimą. Ir visai nesvarbu, kiek laiko praleidome su juo. Visą gyvenimą, akimirką, o gal nė jos (nes mylėjome beveik nepažįstamą vaikiną, kurį matydavom vos kartą ar du per metus). Žmogui išėjus, deja, meilė neišnyksta,. Ji išnyksta, kai mes sąmoningai ar nesąmoningai jį užmirštame. Kitaip tariant, po truputį mirštame, nes sunaikiname ne tą, kurį pamirštame, o dalelę savęs. Bet ar išvis įmanoma užmiršti tą, kurį taip stipriai myli? Prisipažinsiu, nežinau. Galvoje sumaištis. Žinau tik, kad, kai užmirštu, aš mirštu, bet tik atsimindama savo mirtingumą, iš tiesų gyvenu.

Štai ir dabar, rašydama šiuos žodžius, pagalvoju, jog net iš šis popieriaus lapas, jei bus išsaugotas kažkokioje laikmenoje, po daugelio metų gali tapti priminimu, jog ir aš šioj žemėje buvau, jog ir aš čia gyvenau.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“