V. Navakauskaitė apie knygyno „Septynios vienatvės“ fenomeną: „Tiesiog žaidėm gyvenimą“
Prieš 26-erius metus Kauno senamiestyje, M. Daukšos gatvėje, poetas Kęstutis Navakas kartu su Valentina Navakauskaite atidarė knygyną „Septynios vienatvės“, tapusį fenomenu miesto kultūriniame gyvenime. Vyresniosios kartos kauniečiai nostalgiškai prisimena ten vykusius knygų pristatymus, įvairius kultūrinius renginius, unikalią knygyno atmosferą ir, žinoma, „Septynių vienatvių“ veidą – K. Navaką. Deja, šiandien „Septynių vienatvių“ patalpos visiškai tuščios, daugybė knygyno viešnių iškeliavo Anapilin, o atmintį negailestingai varsto nuotraukos. Knygyno patalpose teliko buvusio laiko ženklai. Smalsesnis praeivis pro stiklines duris šiandien gali įžiūrėti tik garsiuosius knygyno laiptus, vedančius į rūsį. Laiptus, įsukdavusius į intelektualią, kitonišką aplinką, kurioje vyko bohemiškas gyvenimas. Nors po knygyno uždarymo praėjo beveik dveji dešimtmečiai, Airijoje gyvenanti buvusi knygyno direktorė V. Navakauskaitė neslėpė, kad knygyno tema vis dar gyva, o kalbėti apie „Septynias vienatves“ – skaudu ir sudėtinga. Ji sutiko papasakoti apie knygyno gyvavimo epochą ir pasidalinti mintimis apie to meto bohemą bei šiandienos kultūrinio gyvenimo realijas.
Gintarė Navakauskaitė
5/29/2022
Gal pradėkime nuo pradžių pradžios. Kaip gimė idėja atidaryti „Septynių vienatvių“ knygyną ir kodėl pasirinkote būtent tokią vietą, Daukšos gatvę?
Pati pradžia buvo maždaug 1994 m. Tada K. Navakas rašė „Kauno dienos“ skiltyje „Knygų žiurkės kampelis“, kurioje būdavo pateikiami perkamiausi knygų dešimtukai, penketukai, įvairūs aptarimai. Jis eidavo į knygynus ir rinkdavo tuos penketukus, o aš tada dirbau knygyno „Popuri“ direktore. Taip ir užsimezgė draugystė su K. Navaku. Mes svajojome turėti savo knygyną, todėl 1996 metų vasarą aš palikau „Popuri“ knygyną, o rudenį atidarėme „Septynių vienatvių“ knygyną.
Kodėl senamiestyje? Senamiestį mes visada įsivaizdavome kaip Kauno Monmartrą, kur kavinės, barai, menai... Tai buvo vieta, kuri turėjo tapti Kauno centru, ten turėjo virti visas gyvenimas. Atrodė, kad link to judama, todėl ten ieškojom patalpų, atitinkančių mūsų subjektyvią viziją, ir mes jas atradome. Pačioje pradžioje tiek aš, tiek K. Navakas buvom tuščiomis kišenėmis, bet turėjom idėją ir didelį norą. K. Navakas turėjo daug draugų iš viso Kauno ir jo kultūrinio gyvenimo, o aš pažinojau daug žmonių iš knygų leidybos pasaulio. Būtent su draugų pagalba mes labai greitai įrengėme ir atidarėme „Septynias vienatves“.
Kaip manote, kuo „Septynių vienatvių“ knygynas labiausiai skyrėsi nuo kitų tuo metu veikusių knygynų?
Tuo metu dauguma knygynų buvo valstybiniai arba pusiau valstybiniai, kai kurie jau buvo iš valstybinių tapę privačiais, bet prekybos struktūra nepakito, nors ir vykdavo knygų pristatymai. Mūsų vizija buvo kitokia.
Žinoma, tai didžiąja dalimi buvo K. Navako idėja, bet mes pasiskirstėm: aš buvau atsakinga už prekybinę pusę, o K. Navakas labiau už kultūrinę pusę, knygyno pateikimą. Jis buvo „Septynių vienatvių“ veidas, vien jo vardas jau daug ką davė knygynui. Nuo kitų skyrėmės ir tuo, kad kiekvieną savaitę knygyne vykdavo nemokami kultūriniai renginiai, knygų pristatymai. Darėme tai, kas mums atrodė faina ir įdomu. Mes tiesiog žaidėm gyvenimą.
Kokia buvo knygyno tikslinė auditorija? Kokie žmonės dažniausiai apsilankydavo ir ar būdavo tokių žmonių, kurie galėdavo jaustis ten svetimi? O gal atvirkščiai – visi galėjo pritapti?
Visi galėjo rasti savo žanrą. Tuo metu senamiestis buvo pilnas studentų, profesorių, dailininkų, rašytojų, aktorių etc., todėl mes turėjome labai platų lankytojų ratą. Knygyno figūrantai buvo įvairūs žmonės – vieni tenykščiai figūrantai knygyne ieškojo literatūros, šėlo, kiti – garbūs svečiai – jautė intelektualių pokalbių alkį, dar kiti – taip „pakeldavo“ vienatvę. Knygyne vos sutilpdavo prelegentų auros.
Akimirka iš knygyno „Septynios vienatvės“ renginio. / Zenono Baltrušio nuotrauka.
Tiek K. Navako pavardę, tiek „Septynių vienatvių“ knygyną lydi žodis „bohema“. O ką jums reiškia bohema?
Aš pažinojau žmones, kurie gyveno bohemiškai, bet buvau nuošalyje, nes neturėjau tam laiko. Kalbant apie „Septynių vienatvių“ boheminį gyvenimą, po knygų pristatymų likdavo žmonės, kurie prie vyno taurės diskutuodavo apie literatūrą, muziką ir pan. Taigi sakyti, kad tai yra boheminis gyvenimas, aš negalėčiau. Tai buvo kasdienybė, kuria mes gyvenome. Paprasčiausiai tai buvo žmonių, kuriems smagu sėdėti, plepėti ir, aišku, gurkšnoti, ratas.
Profesorius Tomas Venclova yra rašęs: „Taip valanda, nuo mūsų atskirta / Ji pasmerkta, nukrinta kaip skara / Ant kambarių, koridorių ir laiptų, / Ir ant spragos, kuri vis tiek yra / Tarp būtojo ir būsimojo laiko.“ Turbūt šie žodžiai yra arčiausiai manęs šiandien, kai galvoju apie „Septynių vienatvių“ laiką.
Nesunku pastebėti, kad dabar kultūriniai renginiai yra gerokai „atvėsę“. Tačiau išklausius buvusių lankytojų prisiminimus, „Septynios vienatvių“ laikais tokie renginiai buvo gana populiarūs. Kaip manote, kodėl mažėja susidomėjimas kultūriniais renginiais?
Man atrodo, kad dabar yra labai didelis pasirinkimas, todėl kiekvienas gali rasti sau rūpimą medžiagą. Aš žinau, kad ir Lietuvoje pilna įdomių pasaulinio lygio renginių. Kodėl neina? Ar tikrai neina?
Apie renginius, vykusius „Septyniose vienatvėse“, jau sklando legendos. Čia lankėsi Prezidentas Valdas Adamkus, Estijos Prezidentas Lennartas Meri ir daug kitų žinomų žmonių. O be šių legendinių apsilankymų ir renginių, kokie Jums labiausiai įsiminė?
Visi. Man patiko ir Juozas Erlickas, ir Tomas Venclova, ir daug kitų. Knygyne „Septynios vienatvės“ kasos aparatai stovėdavo ant tribūnų, kurias už dyką gavom iš Kauno technologijos universiteto. Kartu su baldų dizainere, architekte Rūta Kreivyte mes apklijavome dvi tribūnas „Varpo“ laikraščio kopijomis ir jas nulakavome. Tie, kurių knygos buvo pristatomos, ant tribūnų dėdavo autografus, turėjome tokias dvi lentas. Pagal autografus būtų galima atsekti, kas pas mus lankėsi.
Renginiai vykdavo kiekvieną savaitę, dažniausiai ketvirtadienį. Apačioje galėdavo tilpti apie 20 žmonių, kad visi galėtų normaliai kvėpuoti, o ten susirinkdavo 50–60. Kai vyko Jurgos Ivanauskaitės knygos pristatymas, visi kaip silkės susispaudę stovėjo ir klausėsi jos. Tai buvo to meto troškulys žmonėms.
Šie ekskursai primena visa – knygyną, svečius, muges, nuotykį, meilę, ilgesį, laiko naštą, o ir patį gyvenimą. Vienok, apie visa tai kalbame jau būtuoju laiku. Šis laikas atnešė man daugybę netikėčiausių emocinių dividendų.
Poetė Judita Vaičiūnaitė pasirašo ant vienos iš tribūnų. / Z. Baltrušio nuotrauka.
„Septynios vienatvės“ neabejotinai papildė Kauno kultūrinį gyvenimą, bet, kaip manote, kokią įtaką miesto kultūrai turėjo knygyno uždarymas?
Kai uždariau „Septynias vienatves“ (knygynas uždarytas 2005 m. – aut. past.), tikrai negalvojau, ką tai reiškia Kauno kultūriniam gyvenimui. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, nieko Kaunui neatsitiko, atsirado naujų įdomių dalykų. Žinoma, man labai gaila, kad teko uždaryti knygyną „Septynios vienatvės“. Dabar yra knygynas „Kolibris“, gal jis bus atitikmuo. Kaune apskritai mažai gerų knygynų beliko, labai gaila „Humanito“, kuris užsidarė, o „Kolibris“ yra vienintelis išsigelbėjimas, nes jis turi tą dvasią ir veidą, kurie atitinka mano supratimą apie knygyną.
Tai knygynui vienas svarbesnių aspektų yra būtent aura, kurią jis turi susikurti?
Taip, būtent aura. Aišku, svarbus ir asortimentas, atitinkamos literatūros atrinkimas. Taip pat labai reikšmingas betarpiškas pirkėjo ir pardavėjo kontaktas. Auros kuriasi per bendravimą, aplinką, renginius ir visa kita. Ir tada atsiranda trauka, dėl kurios žmogus eina pas tave. Žmogiškasis faktorius turi veikti, jeigu jo nėra, nieko nebus.
Daugiau knygyno „Septynios vienatvės“ renginių nuotraukų galite pamatyti skiltyje Galerija.