Vaikystės randai, kurie neišnyksta

Recenzija Gintarės Adomaitytės knygai „Laumžirgių namai“, 2001, leidykla „Angora“.

Gabija Paičiūtė

11/18/2026

Vaikystė – tai ne tik laikas, bet ir būsena, kuri palieka gilų pėdsaką tolesniame žmogaus gyvenime. Būtent ją subtiliai atveria rašytojos ir žurnalistės Gintarės Adomaitytės 2001 metais leidykloje „Agora“ išleista apysaka „Laumžirgių namai“. Ši knyga ypatinga, nes joje svarbiausia ne veiksmai, o veikėjų jausmai, prisiminimai bei išgyvenimai. Autorė kviečia skaitytoją sustoti, įsiklausyti, prisiminti. Tačiau ar gali vaikystės prisiminimai lydėti mus visą likusį gyvenimą?

Apysakoje pasakojama paslaptinga mergaitės Miglės šeimos, gyvenančios vietinių žmonių gandais apipintame Bandito name, istorija. Pagrindinė veikėja Miglė gyvena su savo teta Auguste, pusbroliu Linu ir mergaite Liepa po to, kai jos mama buvo paguldyta į psichiatrinę ligoninę (,,iš meilės apsirgo mano mama“). Netikėtai atsiveria skaudi motinos meilės sesers vyrui istorija. Tėvo, deja, mergaitė nepažįsta. Miglę nuolat lydi netektys, praradimai ir susirūpinusių suaugusiųjų žvilgsniai.

Kūrinyje paliečiamos namų, saugumo stokos ir vienatvės problemos. Paauglė Miglė gyvena name, kurio kiti žmonės bijo, nors pačiai namas baimės nekelia, tačiau jis akivaizdžiai šiurpus. Bet tas namas suteikia saugumo jausmą, nes kitų namų mergaitė neturi. Paaiškėja, jog pripratimas ir įgytas saugumo jausmas žmogui užgožia pavojų – tai, kas pavojinga, tampa kasdienybe. Dėl to Miglė nesugeba kritiškai įvertinti situacijos: „Visas miestelis žino: namas aplaistytas krauju, mirtis dar sukiojasi aplinkui.“ (p. 11) Skaitydami knygą randame dvi labai svarbias frazes: „Nebaisu tolimų“ ir „Baisiau artimų“ (p. 22). Šie du trumpi pasakymai apibendrina vieną svarbiausių knygos minčių – bijome ne to, kas toli, o to, kas artima ir mums brangu. Kartu suprantame, kad svetimi žmonės ir visas svetimas pasaulis nežeidžia taip stipriai, kaip artimi žmonės. Artimo žmogaus sukeltas skausmas prilygsta tūkstančiui peilio dūrių į širdį.

Ši kūrinyje nagrinėjama tema mus veda prie kitos labai svarbios problemos – betėvystės. Miglė neturi tėvo, nors jis nuolat gyvena jos mintyse kaip „Lietaus žmogus“. Iš pirmo žvilgsnio mergaitės tėvas yra toli – ji jo nepažįsta, jo nėra šalia. Tačiau nors fiziškai jis yra tolimas, emociškai jis labai arti – nuolat gyvena mergaitės mintyse ir vaizduotėje. Tai liudija nuolatinis jo minėjimas: „Ar kvepėtų Lietaus žmogus taip skaniai, kaip kvepėjo Lino tėvas?“; „Kas būtų, jei dabar, šią minutę, atvažiuotų Lietaus žmogus?“ Iš to suprantame, kad mergaitei jo labai trūksta, ir tai ją skaudina. Mergaitė bando save apsaugoti, todėl kūrinyje tėvą mini kaip „Lietaus žmogų“, nes jis yra nepasiekiamas, bet jaučiamas. Lietus nepuola ir nešaukia – jis krinta tyliai kaip Miglės ilgesys.

Svarbu atkreipti dėmesį į kūrinio pavadinimą „Laumžirgių namai“. Laumžirgiai lyginami su vaikais, išgyvenusiais sunkią vaikystę. Laumžirgiai negyvena ilgai, – emociškai sužalotų vaikų vaikystė taip pat trunka trumpai, nors turėtų būti džiaugsminga, kupina saulėtų akimirkų ir saugi. Laumžirgiai yra gražūs, tačiau jų grožis trumpalaikis. Tai primena trumpas laimės akimirkas, šilumos blyksnius, kuriuos retkarčiais patiria sužaloti vaikai. Žodis „namai“ kūrinyje taip pat yra dviprasmis. Namai kartais suteikia tik pastogę, bet ne jaukumą ir šeimos šilumą, o įgyti prisiminimai, kad ir kokie būtų, juose lieka visam gyvenimui. Sudėję pavadinimo „Laumžirgių namai“ reikšmes kaip dėlionę, atrandame trapių, laikinai apsistojusių žmonių namų simbolį.

Neabejoju, kad šią knygą supras ne kiekvienas. Apysaka yra vos 94 puslapių ir veiksmo nedaug, viskas vyksta labai lėtai. Kai kuriems skaitytojams tai gali pasirodyti nuobodu, ypač tiems, kurie tikisi aiškios siužetinės įtampos, greito veiksmo, efektingos pabaigos. Autorė dažnai kalba užuominomis, pasitelkdama lietaus ir laumžirgio įvaizdžius. Ne visiems skaitytojams lengva suprasti, ką šie įvaizdžiai reiškia. Dažnai vartojamos būsimojo laiko veiksmažodžių formos, leidžiančios suprasti, kad visi įvykiai žinomi, aptarti, įvertinti. Kūrinyje nevengiama sunkių temų, kurios dažnai pamirštamos: netektis, vienišumas, betėvystė. Jautresniems skaitytojams knyga gali pasirodyti labai liūdna ir emociškai sunki.

G. Adomaitytės ,,Laumžirgių namai“ nėra lengvas kūrinys. Knyga reikalauja kantrybės, tačiau už tai atsilygina prasmingomis įžvalgomis apie vaikystę bei žmogaus vidinį pasaulį. Tai liūdnokas, bet subtilus pasakojimas. Manau, kad šis kūrinys sudomintų tiek paauglius, tiek suaugusius žmones, nes nagrinėjamos temos yra gilios ir verčiančios susimąstyti. Belieka pasakyti, jog G. Adomaitytės knyga „Laumžirgių namai“ mums yra įrodymas, kad vaikystėje patirti išgyvenimai niekur nedingsta – jie nusėda tyliai, lyg lietus į žemę. Tai, ką patiriame būdami vaikai, tampa nematomu, bet svarbiu mūsų gyvenimo pagrindu. Nors laikas juos užkloja dulkėmis, jie netikėčiausiais momentais vėl prabyla prisiminimais, jausmais. Mes galime tik išmokti kartu su jais gyventi.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“