Vaikystės svajonės

Ruduo. 2025 metų rugsėjis. Vaikštau auksiniais medžių lapais nuklotomis Žaliakalnio gatvelėmis. Mane aplanko daugybė minčių ir pamąstymų. „Vaikystės svajonės – tos vienos gražiausių“, – suskamba galvoje. Pamanau, kad daugelis su manimi sutiktų. Juk turbūt visi jų turėjo. Pavyzdžiui, iki šiol atsimenu, kaip mano geriausias vaikystės draugas Ernestas, kai buvome antroje klasėje, svajojo gauti radiją – tokį, kokį mūsų seneliai turėjo. Kaip jis džiaugėsi gavęs jį devintojo gimtadienio proga... Tokių nuoširdžių emocijų neįmanoma pamiršti. O mano klasės draugė Akvilė svajojo apie riedučius. Vieną 2013-ųjų vasaros dieną mama jai juos nupirko. Atrodė, kad Akvilė kiekvieną dieną, iki kol lauke neįsigyveno šaltukas, tik ir važinėjo riedučiais. Tiesa, tada aš taip pat turėjau daug svajonių, tačiau labiausiai į atmintį įsirėžė trys – savo akimis pamatyti jūrą, aplankyti zoologijos sodą ir gauti žaislą-robotą „Furby“.

Už lango tamsus gegužės vakaras. Močiutė Taida, kaip visada, po darbo grįžusi namo, per televizorių žiūri serialą. Aš irgi dažnai mėgau vienu akies kampučiu pasižiūrėti, dėl ko ten tos jaunos merginos šitaip verkia. Šį kartą išvydau ne verkiančias, o laimingas moteris prie jūros, tokios didelės, gražios ir visiškai kitokios nei gyvai matyti ežerai ar upės. Džiugu, kad serialo veikėjos pagaliau pozityvios, bet labiau galvoju apie tai, kaip noriu pabraidyti jūroje, gaudyti jos bangas, pasivaikščioti krantu. Tačiau suprantu – tai turbūt neįmanoma. Pajūris yra visai kitoje Lietuvos pusėje, o mano šeima ten nevažiuoja, tad tai ir telieka svajone.

Praėjo kelios savaitės. Kaip ir kiekvieną vakarą per televizorių rodo žinias. Man, devynerių metų vaikui, nelabai įdomu klausyti apie politiką, avarijas ir didmiesčių renginius. Bet netikėtai dėmesį patraukė žodžiai: „Rudenį iš Vokietijos į Kaune veikiantį Lietuvos zoologijos sodą atvyks naujas begemotas.“ Šią akimirką gimė dar viena svajonė – pamatyti gyvai visus tuos gyvūnus, kuriuos iki tol regėjau tik knygose ar per „Animal Planet“ televizijos kanalą. Dabar kasdien, prisėdęs prie kompiuterio, lankausi Lietuvos zoologijos sodo internetinėje svetainėje. Kaip man patinka stebėti sode gyvenančių gyvūnų sąrašą... Tačiau smagiausia tai, kad visus juos galiu pamatyti nuotraukose. Įsivaizduoju, kaip liūtas išdidžiai vaikšto savo voljere, o beždžionė pro stiklą spokso į mane su juokinga snukučio išraiška. Bet tenka sugrįžti į realybę – ši svajonė nėra lengvai įgyvendinama, nes šeima Kaune nesilanko ir niekada net nebuvo užsiminusi apie šį miestą.

2015-ųjų vasara. Prasidėjo mokinių atostogos. Savo kambaryje sėdžiu prie kompiuterio, žaidžiu mėgstamą žaidimą. Rodosi, niekuo neišsiskiriantis vakaras, kai kitą rytą nereikia eiti į pamokas. Girdžiu už nugaros vis artėjančius žingsnius. Atsisuku – ten stovi močiutė. Ji man praneša, kad po poros savaičių važiuosime į Klaipėdą. Oho, tai bent staigmena, – tyliai pagalvoju.

Sakyčiau, dvi savaitės pralėkė žaibiškai, o kelionė automobiliu, trukusi beveik šešias valandas, galėjo būti ir trumpesnė. Tačiau vos atvykus visas nuovargis pasimiršta, juk aš pirmą kartą matau jūrą. Negaliu patikėti – ji tokia pati kaip tame seriale, kurį žiūrėjo močiutė: didinga, tarsi būtų begalinė, nes nesimato kitų jos krantų. Kartu keliaujantis dėdė Alvydas man sako: „Žinojai, kad kartais tolumoje galima įžiūrėti Švedijos pakrantę?“ Atsakau, kad ne, ir ilgai žvelgiu į horizontą, bandydamas ją pamatyti. To kranto taip ir neregiu, bet koks žavingas vaizdas atsiveria nuo kopų. Smėlis – net nesitikėjau, kad jis bus toks karštas, nors turbūt nieko keisto, juk diena saulėta. Nusileidžiu į paplūdimį, užuodžiu keistą, bet įdomų jūros kvapą. Pagaliau atėjo metas ilgai lauktam bangų gaudymui! Atrodo, mano širdis prisipildo begalinės laimės.

Laikas pajūry praėjo nepastebimai, tarsi trumpas, bet labai ryškus sapnas, iš kurio tenka greitai pabusti. Važiuojame namo į Visaginą. Pakeliui turime pravažiuoti Kauną, tad dėdė ir močiutė, žinodami mano svajonę aplankyti zoologijos sodą, pasiūlė į jį nueiti. Atrodo, esu laimingiausias vaikas pasaulyje. Negaliu patikėti, kad tuoj išsipildys dar viena mano svajonė – pamatysiu žirafas, zebrus, liūtus, kuriuos iki tol regėjau tik nuotraukose. Atvykstame likus valandai iki uždarymo, todėl turime paskubėti. Bet aš nejaučiu nuovargio, tik didžiulį džiaugsmą ir susidomėjimą. Sustojame prie kiekvieno gyvūno, kad padarytume nuotrauką. Kokie jie visi gražūs ir įdomūs. Pagalvoju: „Ar jie tikrai realūs?“ Tas kvapas... Jis man primena kaimą, kur būdavo daug naminių gyvūnų: karvių, ožkų ir vištų. Gal tai ne pats maloniausias aromatas, bet svarbiausia, kad pagaliau esu ten, kur taip troškau būti. Per tą valandą spėjome pamatyti visus gyvūnus. Kupinas įspūdžių ir laimės sėdu į automobilį ir važiuojame namo. Dėdė pajuokauja, kad sodas labai mažas, jei spėjome jį apibėgti per valandą, bet man jis buvo milžiniškas ir nerealus.

Už lango jau šalta žiema, kiemas nusidažė balta spalva. Artėja Kalėdos. Parduotuvių lankstinukuose gausu šventinių reklamų. Su mama Laisvūne vartome naujausią. Mano žvilgsnis nukrypsta į žaislą-robotą „Furby“. Šis mane taip sudomino, kad pradėjau žiūrėti apie jį įvairius vaizdo įrašus. Mąstau: „Reikia užsiminti šeimai, kad labai norėčiau jo per Kalėdas.“ Gauti nesitikiu, nes kaina didelė. Po keleto savaičių pagaliau išaušo tas Kalėdų rytas. Kaip ir kasmet bėgu prie dailiai papuoštos eglutės, tačiau „Furby“ ten nerandu. Nemeluosiu, tikrai liūdna. Taip jo norėjau, nors ir neturėjau daug vilčių. „Gal gausiu kitais metais?“ – pagalvoju. Praeina vieneri, dveji, treji metai, o išsvajoto roboto taip ir nesulaukiu. Galbūt ne visoms svajonėms lemta išsipildyti?

Prieinu prie Dariaus ir Girėno stadiono. „Nemažai aš čia pasivaikščiojau“, – pamanau ir suprantu, kad metas skubėti namo – laukia dar nebaigti darbai. Leidžiuosi Parodos kalnu į centrą, tačiau stabteliu, nes atsiveria įspūdingas vaizdas – saulėlydis švelniai nudažo Soboro kupolus ir Naujamiestį oranžine spalva. Šypteliu ir pagalvoju, kad vaikystės svajonės, kaip ir šie saulės spinduliai, tų mažų širdelių kasdienybę nuspalvina ryškiausiomis spalvomis, net jei ir ne visos jos išsipildo. Juk tai, kas suaugusiems atrodo paprastai pasiekiama,vaikui gali būti didžiausias stebuklas. Na, o artimieji – tie, kurie padeda toms svajonėms pavirsti tikrove. Su šia mintimi grįžtu namo ir sėdu prie stalo pabaigti dienos darbų, dėkingas už tai, kad bent dalis tų svajonių išsipildė ir virto gražiais prisiminimais.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.