Vaizduotės žaidimai

Būna, kad vaizduotė žudo, būna, kad prikelia. Viskas priklauso nuo nusiteikimo ir gebėjimo ją kontroliuoti: ar duosime leidimą mus kankinti, ar priešingai – įprasminsime ją širdžiai mieloje veikloje?

Kempine ir lengvutėmis putomis, kurios nuo staigaus rankų judesio kilo ir lėtai leidosi virtuvėje lyg snaigės, šveičiau kavos tirščiais aplipusius indus. Kai per jėgą kišau debesėliais apspitusią kempinę į siaurą stiklinę bandydama pasiekti dugną, staiga nuo spaudimo jos sienelė nudužo ir milimetras smailaus kampo sulindo į krumplį. Man iš suspaustos stiklinės išplėšus plaštaką, pirštai liko suglausti, o ant krumplio liko milimetro pločio ir trijų ilgio baltas įbrėžimas, pro kurį, supratau, už poros sekundžių ims sunktis kraujas.

Pasak Mišelio de Montenio, žmonės tiki dalykais ne todėl, kad jie tikri, bet todėl, kad vaizduotė suteikia įtikinamą vaizdą. Bet vėliau ant padžiūvusio kraujo tikrai raitėsi kirminėliai, o po oda šliaužiojo lervos. Mačiau minkštakūnius, landžiojančius po išsiskėtusį įpjovimą, iki kol blakstienos iš lėto aptemdė vaizdą. Veik nualpau ant žiemiškai šaltų virtuvės plytelių. „Tad manęs visiškai nestebina, kad vaizduotė gali sukelti karštinę ar net mirtį tiems, kurie jai leidžia veikti ir net padrąsina“, – teigė filosofas Montenis.

Dabar, po pusės metų, kai ant dešinės rankos puikuojasi baltas siūlo plonumo randas, pasvarstau, jog veikiausiai tie primityvai grįžo atgal į minčių saugyklą, kad, reikalui esant, pasirodytų kartu su nauju įbrėžimu.

Toks psichologinis šokas, lydimas nebūtų vaizdinių ir jausmų, gimsta grynai iš vaizduotės, sukuriančios nuo realybės atitolusį pasaulį, kuriuo įtikima ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Ir kai vaizduotė ir baimė susijungia – prasideda savęs niokojimas. Vargu, ar išgąstis tokioje situacijoje padeda išgyventi, greičiau, „išjungia“ sveiką reakciją, sąmoningumą ir „įjungia“ kirmėles ir lervas, siaubo sceną su vos ne dūriu į širdį kardu. Čia pasiremsiu egzistencialisto Martino Heideggerio mintimi: tokioje situacijoje baimė, kylanti iš įsivaizduojamo pavojaus gyvybei, atlieka tik vieną vaidmenį – primena apie būtį ir trapumą. Ir tas priminimas nėra toks nekaltas, jei fantazija nekontroliuojamai įsisiautėja. Juk darsyk – „[ji] gali sukelti karštinę ar net mirtį“ (Montenis).

Tačiau vaizduotė, galinga, neracionali ir dažnai nesuvaldoma jėga, nėra vien pavojingiausias priešas, bet ir geriausias draugas. Jėga taptų ribota, jeigu būtų vienalypė: ne kurtų, bet vien griautų, ne vestų, bet vien stumtų.

Septintą valandą ryto pirkėjai į rankas padaviau savo siūtą juodą suknelę su sidabriniais žirniukais ir metaliniu dirželiu, apsuktu kelissyk aplink audinį.

Iki tol dar ilgai ją siuvau naktimis prosenelės palikta siuvimo mašina, sveriančia gerus penkiolika kilogramų, einančia net per storiausią džinsą, vilną, ir, jau žinau, per nagus. Užmigdavau su adata tarp pirštų, o atsikėlus ją traukdavau iš šlaunies. Eidavau į mokyklą su mintimi „tik dar viena diena veltui“, o grįždavau su „dar galėsiu visą pusvalandį paskirti siuvimui“. O tomis staline lempa apšviestomis naktimis į mane meiliai žiūrėdavo gležnas audinys. „Lygiai taip man ant galvos kris šviesa pristatinėjant drabužių kolekciją Paryžiaus mados savaitėje“, – galvodavau siuvimo mašinai badant medžiagą per storu siūlu.

„Jeigu gyvūnas pajėgus geisti, jis pajėgus ir judėti; o jis nėra pajėgus geisti be vaizduotės“, – rašė Aristotelis. Geidžiau ir tikėjau, mylėjau ir kvėpavau darbais, kurie dar nebuvo iki galo apdirbti, nebuvo ir apsiūti nepriekaištingai tiesiomis krašto siūlėmis, bet veikiau ir mėgavausi žinodama, kad mano valanda anksčiau ar vėliau išauš. Dabar, po amato mokslų ir ilgų naktų svajojant, siuvu tiesiau, matuoju tiksliau ir dirbu greičiau. Drabužių parduodu daugiau. Matau vis ryškiau pro plyšius besiskverbiančią šviesą, užliesiančią mane šlovės spinduliais.

Tad toks tas ryšys tarp sąmonę stingdančio kraujo ir deginančios aistros veikti. Vaizduotė yra viena galingiausių žmogaus jėgų – ji gali tiek griauti, tiek kurti; jos poveikis rodo, kokia trapi ir paslaptinga yra žmogaus prigimtis. Vaizduotė skatina prisiminti būties svarbą ir, jei yra kontroliuojama, veikti. O išmokti ją valdyti, nepasiduodant jos žiauriems žaidimams, gali būti gyvybiškai svarbu.

Fortis imaginatio generat casum – laki vaizduotė kuria atsitikimus!