Vartokite atsakingai

Tačiau saviapgaule spinduliuojantys viešosios erdvės reguliuotojai randa sprendimą – įveda visas nuodėmes išperkantį žodį „nealkoholinis“, ir tarsi tuo pačiu metu panaikina bet kokią alkoholizmo plitimo regimybę, o dar ir kuria iliuziją, kad vartoti atsakingai nebūtina. Ironizuojant toliau, galima tik laukti, kada Lietuvoje įsigalios jau priimti azartinių žaidimų ir lošimų ribojimai ir sporto varžybas stebinčių žiūrovų akyse bei ausyse šalia jau įprastų reklamų išgirsime ir išvysime žodį „neazartinis“. Tada jau be jokios grėsmės galima bus lošti.

Vis dėlto greitėjančio pasaulio fone minėtas junginys kaip tik būtinas ir ne vien šiais atvejais. „Vartokite atsakingai“ tampa vis dažniau ir plačiau pritaikomais žodžiais, nes reklamos ir įspūdžių išdirginta visuomenė savo pasirinkimais demonstruoja psichologinę tuštumą, kurią tokiais būdais bando užpildyti. Greitai įsitikinama, kad perteklinis vartojimas niekaip negali užpildyti esančios tuštumos, bet gyvenimo logika neleidžia taip lengvai pasitraukti iš tokios elgsenos.

Žinoma, kai kalbame apie perteklinį vartojimą, įsijungia eurocentristinė ar vakarietiška plotmė, nes net ir globalizacijos veikiamas pasaulis nėra vienspalvis ir vis dar gyvena skirtingomis kategorijomis. Kiek skirtingomis kategorijomis gyvena ir centrai bei provincija.

Į vartotojiškumo problemą literatūroje žvilgsnį nukreipiantys rašytojai savo siužetuose priešingą laikyseną sąmoningai rodančius veikėjus dažnu atveju vaizduoja kaip atsiskyrėlius ar keistuolius. Tai nenuostabu, nes rašytojai dažniausiai kelia tikslą paryškinti socialinę problemą ir, jei įmanoma, parodyti jos sprendimo būdus. Problemos paryškinimas sykiu sutampa su atskyrimu, grupavimu, dėl to ir šiuo atveju randame „mes“ ir „jie“ kategorijas.

Grįžtant prie atsiskyrėlių – tai žmonės, kurie ne tik nedalyvauja juodųjų penktadienių akcijose, bet ir kritišku žvilgsniu stebi bet ką, kas pasižymi neurotišku elgesiu. Tipiška, kad neurozių kankinami žmonės aplinkiniams rodysis kaip laiko neturintys, nuolat skubantys ir nerimastingai besielgiantys kiekviename gyvenimo žingsnyje. Net ir tokiame, kuriame iš pažiūros nėra ko nerimauti. Tokie žmonės lygiai taip pat apsupti begalės brangių, bet menkaverčių madingų daiktų, kurie gali būti dažnai keičiami naujais, o tai tik paryškina jų menką vertę. Tai žmonės, kuriems daiktas reikalingas tik tol, kol aplink save turi naujumo aurą, o jos netekęs gali būti pakeistas eilinių akcijų metu.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

„Dienos namai, nakties namai“ (2007, Strofa) neturi tokio nuoseklaus siužeto kaip prieš tai aptartas kūrinys. Pasakojimas skaidytas, nušokantis, bet prie atskirų siužeto dalių apsukus ratą ir vėl grįžtama. Nenutolstant nuo teksto nuotaikos, siužetas vartojamas mėgaujantis, po mažą kąsnį. Jame svarbesni ne patys įvykiai, o jausenos, taigi, žvilgsnis iš tolumos grįžta į artumą. Knygos pasakojimas moko priimti aplinką kaip dėsnį ir jam nesipriešinti. Net jei šalimais gyvenantys kaimynai yra keisti, net jei gyvena kitaip nei tu, jie „priklauso“ tau, taigi, tam tikra prasme yra ir tavo atsakomybė. Piktintis jais yra tas pats kaip piktintis šaltu ar lietingu oru – pakeisti vis tiek nieko negali. Nerimastingumu persmelktas visa ko vartojimas kaip tik atsisako šios susitaikymo galimybės. Susitaikymas be ramaus žvilgsnio apskritai sunkiai įmanomas. Kol nuolatinio vartojimo laikysena, besiremianti gausos ir neišsemiamumo iliuzija, dominuoja, tol kitą priimti sunku. Ir priešingai, jei susitaikoma su savo ribotumu, įžvelgiamos ne tik savos stiprybės ir kito silpnybės, bet ir atvirkščiai – perdėtas vartojimas nebebūna savitiksliu.

Daiktų akcentavimas nusipelno gilesnio žvilgsnio. Jau buvo aptarta, kokias laikysenas gali atskleisti žmogaus elgesys su daiktais. O. Tokarczuk kūrinys „Praamžiai ir kiti laikai“ (2020, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) įkūnija visą antivartotojiškos elgsenos įspūdį. Knygoje to metafora yra kavos malūnėlis, kuris atsiduria mergaitės rankose ir kartu su ja lieka iki paskutinės gyvenimo dienos.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

Iš pažiūros paprastas daiktas keliauja per besikeičiančias santvarkas, per visus asmeninio gyvenimo siužetus, bet jis lieka toks pat, yra tam tikro stabilumo pagrindas. Kai aplink besikeičiantis pasaulis negarantuoja jokios ramybės, tokie daiktai gali ją suteikti. Tuo pačiu tai suteikia progą pabandyti išvengti psichologinės vienatvės arba bent jau ją kiek įmanoma sušvelninti. Vienaip ar kitaip prasmingus daiktus tapatiname su žmonėmis ir įvykiais, tad juos matydami prieš akis galime vis iš naujo juos išgyventi. Net ir tada, kai aplink nieko nelieka.

O. Tokarczuk kūryba, žinoma, yra tik vienas iš šaltinių, kuriame galima matyti alternatyvą. Bet tam, kad ją pamatytum, reikalingas sustojimas ir ramus žvilgsnis. Dėl to kliše tapęs „vartokite atsakingai“ turi prasmės tik tokiu atveju, jei suprantame kodėl?

Ir priešingai, nepasiduodantys visuotiniam bėgimui labiau primins pakankamai ramų ir tikslingai besielgiantį žmogų. Nereikia supaprastinti – toks žmogus nebus apatiškas, jis demonstruos visą emocijų spektrą, tačiau adekvačiai, pagal situaciją. Grįžtant prie daiktų – tokie žmonės bus labiau linkę juos saugoti, sugedus taisyti ar patobulinti, naudoti iki fizinio sunykimo. Tokiems žmonėms daiktas nėra tik įrankis ar aksesuaras. Kiekvienas jų – unikalus, saugantis atmintį, o brangiausi tie, kurie naudojami iš kartos į kartą. Paradoksalu, bet tie žmonės vis tiek bus daugiau išimtis, o tai reikš, kad yra keistuoliai, nes neatitinka daugumos elgsenos. Ypač moderniame technologijų perpildytame pasaulyje.

Rašytojos Olgos Tokarczuk knygų siužetuose tokių vaizdinių ypač daug. Pati autorė savo asmeniu rodo, kad jai svetimas beribis vartojimas ir nuolatinis savęs dirginimas, prabėgomis siekiant kuo daugiau patirčių. Pabrėžtina, kad į tą kategoriją patenka ir pramoginio turizmo dėmuo – autorė kritiškai vertina be reikšmingesnio tikslo kaskart naujus pasaulio kraštus lankančių žmonių keliones, kurios dar ir pažymimos įrašais socialiniuose tinkluose. Savaime suprantama, tokie įrašai turi būti perpildyti vaizdais, sukurti intensyvumo nuotaiką, ne paslaptis, kad dažnai tai daroma siekiant neiškristi iš žaidimo.

O tai taip skiriasi nuo O. Tokarczuk kuriamų siužetų, kuriuose laikas lėtas, ištemptas, dažnai žvilgsnį koncentruojantis į lokalų lygmenį, siūlantis skaitytojui savirefleksijos galimybę. Taigi ir skaityti jos tekstus galima įvairiai. Kadangi tekstai reikalauja nusiraminimo, prie intensyvaus, tačiau neretai bereikalingai suskubinto ritmo pripratusiems žmonėms gali būti matomi kaip per daug blankūs, nuobodūs ir neverti brangaus laiko. Kita vertus, būtent jie gali suteikti alternatyvą skubančiam ir vis nespėjančiam, taigi, ir nurimti negalinčiam žmogui.

Vienoje populiariausių jos knygų „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (2020, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pagrindinė veikėja tam tikras autorės pasaulėžiūrines vertybes įkūnija ne tik stipriai išreikštu asketišku gyvenimo būdu, bet ir šiuolaikinę gyvenimo tėkmę neigiančios moters įvaizdžiu. Visų pirma ji gyvena viena, ypač gerbia savo privačią erdvę, naudojasi kuklia buitimi. Autorė nukeliauja dar toliau ir savo kurtam personažui priskiria revoliucinį, pasaulio perkeitimo polinkį, susipinantį su mistika. Kas vėlgi demonstruoja tam tikrą transcendenciją – šiuolaikinis pasaulis nepatenkina moters poreikių, dėl to ji kuria savuosius kažkur už jo ribų, o realaus gyvenimo logiką aiškina aukštesne jėga. Knygoje priešinimasis pasaulio logikai susiejamas su psichikos ligomis ir į susinaikinimą vedančia baigtimi, taigi, aiškiai parodoma, kad tokia laikysena yra svetima dominuojančioms tendencijoms ir anksčiau ar vėliau įtraukia arba sunaikina joms besipriešinantį žmogų. Tai radikali mintis, kuri rodo, kad visiškai paneigti dominuojančias pasaulio taisykles gali būti sudėtinga ir vis tik reikalingi tam tikri kompromisai. Tai taip pat rodo, kad pretenzija keisti pasaulį radikaliomis priemonėmis yra nesutaikoma su racionalumu.

Kai kuriose kitose jos knygose antivartotojiška laikysena neturi pretenzingo pasaulio perkeitimo atspalvio, dėl to šiuose siužetuose jos veikėjai nekuria tokio keistumo įspūdžio. Jie kitokie, bet neatgrasūs. Jie gyvena pagal savo vertybes, bet nenuneigia juos supančio pasaulio ir randa, ką iš jo perimti. Taigi, šiose istorijose autorė kelia tikslą vaizduoti alternatyvą šiuolaikinio pasaulio modeliui, o kad tą pasiektų, savo žvilgsnį nukreipia iš centrų į paribius. Tai iškart suteikia lėtumo perspektyvą. Ypač moderniame pasaulyje, kai provincija, priešingai nei didieji miestai, gali pasiūlyti ramesnę laiko tėkmę.