Vlado Šlaito lyrika: kasdienybės poetika ir egzilio melancholija

Šiemet minint Vlado Šlaito (1920–1995) 105-ąsias gimimo metines, verta vėl atsiversti šio poeto eilėraščius, kuriuose kasdienybės smulkmenos virsta jaudinančiais ilgesio ir melancholijos simboliais. Jo skaudžiai atvirame poetiniame pasaulyje išryškėja emigranto vienatvė, prarastos gimtinės vaizdai ir tylus žmogaus buvimo trapumas.

Vlado Šlaito vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitkiemyje, o vėliau – Ukmergėje, kurios gimnazijoje besimokydamas jis parašė pirmuosius eilėraščius. Būsimasis poetas žavėjosi Maironiu, Jonu Aisčiu, Bernardu Brazdžioniu. Eilėraščiai alsavo rudens, mirties, liūdesio motyvais bei ilgesinga melancholija. Baigęs gimnaziją V. Šlaitas mokytojavo Būdviečių (Tauragės apskr.) pradžios mokykloje, bet tai truko vos vienerius mokslo metus. Sugrįžęs į Ukmergę V. Šlaitas dirbo raštininku savivaldybėje. 1943 m. mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, kariavo prie Leningrado, po karo gyveno DP stovyklose Vokietijoje. Pasibaigus karui, persikėlė į Angliją, kur dirbo plieno, tekstilės, metalo apdirbimo fabrikuose. 1956 m. apsigyveno Londone. Dirbo ligoninės sanitaru, spaustuvės linotipininku, gyvenimą baigė senelių pensionate.

V. Šlaitas emigracijoje praleido daugiau kaip pusšimtį metų, tad jo kūryboje itin ryški egzilinė patirtis. Kartu matyti ir tam tikri pokyčiai, palyginti su tėvynėje kurtais eilėraščiais: jo lyrikoje įsigali ritminei prozai artimas laisvas eiliavimas, lakoniškumas, konkretumas ir kasdienis daiktiškumas, kuris akcentuoja amžinąsias temas. V. Šlaitas kuria pasaulį, kuriame eilinio žmogaus patirtys – vaikščiojimas gatve, lietaus klausymas, žiūrėjimas į mėnulį – tampa neatsiejamos nuo gilaus metafizinio nerimo ir ilgesio. Egzilio melancholija V. Šlaito kūryboje nesutapatinama su politiniu tremtinio liūdesiu, tai labiau metafizinis žmogaus būties suvokimas, būvis, kai net ir kasdienybės daiktai virsta į nebūtį, senėjimą, praradimą.

Kasdienybės poetika

V. Šlaitas pasitelkia paprastus objektus – saulėgrąžą, lietų, slyvas, mėnulį, bulvienojus, seną tiltą, vaikystės sodą. Tačiau šie objektai niekada nėra neutralūs: jie įgauna psichologinį krūvį, tampa simboliais, įkūnijančiais tam tikras būsenas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ kasdienis, netgi žemiškas vaizdas – „grosiu rudenėjant laukams ant sulyto saulėgrąžos vamzdžio“ – tampa subjekto vienišumo metafora. Poetas groja ne muzikiniu instrumentu, o kasdienybės liekana, tuščiu saulėgrąžos stiebu, taip pabrėždamas savo būties tuštumą: „Tuščias esu kaip saulėgrąžos tuščias grūdas. / Reprezentuoju gyvenimą be gyvenimo...“ Kasdienybė čia ne atgaivina, o primena nykimą. Žmogus pats sau tampa „grūdu be grūdo“ – funkcijos netekusiu daiktu. Tai rodo, kad Šlaito kasdienybės poetika artima ekspresionistinei objekto personifikacijai, kai daiktai aidi tuo pačiu liūdesiu kaip žmogus.

Gamtovaizdis V. Šlaito eilėraščiuose egzistuoja kaip emocinės būklės pratęsimas. Gamta poeto kūryboje nėra harmoninga, raminanti jėga. Ji dažnai persmelkta melancholijos, tarsi „vienu balsu dainuotų“ su subjekto jausena: „Žiūriu, kaip temsta, žiūriu, kaip medžiai aukštielninki griūna į tamsą. / Tai nakties pradžia. Tai šikšnosparnių laikas“, „Kai vėjai siūbtelės, jos pasipils kaip ašaros. Taip turi būt...“, „Kiekvienas rudenio lapas atsiminimuose turi atskirą savo vietą, kvapą ir spalvą.“ Gamta čia tampa emocinių procesų projekcija. Medžių griuvimas – tai sielos tamsėjimas; slyvų kritimas – tai ašarų neišvengiamybė; rudeniniai lapai – tai praeities fragmentai, deginantis praradimo pojūtis. Tokia poetika artima romantizmo tradicijai, tačiau V. Šlaitas ją supaprastina, paverčia kasdienybės lygmens patirtimi – ne didingais peizažais, o smulkiais gamtos virsmais: slyvų nokimu, vėjo siūbtelėjimu, lapų kritimu. Kasdienybė – kaip suirusio laiko atspindys.

V. Šlaitas dažnai kalba apie laiką kaip apie jėgą, kuri naikina viską ir palieka tik pėdsakus: „Akmeniniam laiko delne viskas sutrupa...“, „Laikas pilsto Ninevijos smėlį...“, „Kai nebebus manęs, kai laikas mano kaulus pavers į akmenį...“ Kasdienybės detalės, tokios kaip „sulūžęs stogas“, „skersgatvio kampas“, „išmėtyti debesėliai“, ženklina laiko poveikį. Poetas fiksuoja daiktų senėjimą ir žlugimą: senas malūno ratas, dujokaukės griovyje, supuvęs kelmas, išvirtę kryžiai. Tai kasdienybės fragmentai, tačiau jie byloja apie didžiąją egzilio istoriją – apie žmogų, kuris pats jaučiasi toks pat sugedęs, išvartytas, ištrupėjęs.

Egzilio melancholija

Egzilio melancholija V. Šlaito poezijoje ypač stipriai reiškiasi per suardytos vaikystės mitologijos vaizdinius. Eilėraštyje „Sename pasaulyje“ jis rašo: „Seniai nebėr jau nei to mielo vaikystės tilto, nei seno gluosnio... ir aš baisiai gailiuosi, kam iš viso ėmiau rašyt.“ Čia praeitis – ne nostalgija, o skausminga tuštuma. Tilto nebėra, gluosnio nebėra, todėl ir kūrybos šaltinis silpsta. Rašymas tampa būdu gedėti. Egzilio žmogus yra tas, kuris „viską prarado“, bet dar vis rašo, nes rašymas – vienintelis būdas išlaikyti buvusius pasaulius.

Didelė dalis V. Šlaito eilėraščių skirta mylimajai – tikrajai ar simbolinei. Ji dažnai jau mirusi, neprieinama, pasiklydusi laike: „Ji turėjo Madonos plaukus ir Rafaelio angeliukų šukuoseną“, „Kai mūsų nebus… mėnulis liūdnas ieškos mūsų meilės skrynioj“, „Tu buvai tokia, kaip saulė prieš dešimt metų.“ Meilė tampa egzilio simboliu: kaip mylima moteris nepasiekiama, taip ir tėvynė. Todėl meilės praradimas – tai tarsi tikrųjų namų ir to, kas suteikdavo būviui prasmę, praradimas. Tai ne sentimentalumas, o metafizinės vienatvės aktualizacija. Eilėraštyje „Su paskutiniais bulvienojais“ subjektas sako: „Aš ilgus metus vis ieškojau tos laimės, kurios nėr šitame pasaulyje.“ Jis kalba apie pasaulį, kuris nėra jo pasaulis. Egzilis gyvena ne namuose, o tuštumoje.

Vladas Šlaitas 1951 m. rugpjūčio 9 d. Mančesteryje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Melancholija V. Šlaitui ribojasi su mirties ilgesiu, bet ne destruktyvia, o ramia, susitaikančia forma: „Gera gulėti upės dugne… ir žinot, kad labiau apgailėtino žmogaus nėra“, „Kai nebebus manęs… paliudykit, akmenys ir žolės…“ Mirtis čia suvokiama kaip vienintelė vieta, kurioje nebeliks egzilio. Gyvenimas – tai klaidžiojimas „senais šaligatviais“, kaip eilėraštyje „Saulė prieš dešimt metų“. Mirtis – tai buvimas po medžiais, ramioje žemėje, kur pagaliau nereikia ilgėtis.

Stilistika: simbolinių vaizdų sistema ir išpažintinis kalbėjimas

V. Šlaitas išvysto aiškią, atpažįstamą simboliką: vėjas – ilgesys, laiko tėkmė; mėnulis – melancholija, egzilio liudytojas; rudenio vaizdiniai – senėjimas, prisiminimai; slyvos, vyšnios, žolė – meilės trapumas ir laikinumas; smėlis, dulkės – laiko ardymo jėga. Mėnulis ypač svarbus – dažnai personifikuotas, emocingas, turintis moralinę funkciją: „Mėnulis supranta mūsų baisią būties tragediją.“ Tai vienas unikaliausių V. Šlaito stilistikos bruožų.

Poeto lyrika nėra retorinė ar pompastiška. Ji kalba artimo, beveik šnabždančio balso tonacija, tarsi kreiptųsi į vieną konkretų adresatą: „Klausyk, aš atėjau tau piršt ramumo filosofijos…“, „Pasakyk, kad jazminų procesijos praeitų…“ Tai sukuria dialogo iliuziją, kuri dar labiau išryškina vienatvę: kalbama lyg su kitu, bet iš tiesų – su savimi.

V. Šlaito kūryba atitinka pagrindinius lietuvių egzodo literatūros bruožus: prarasto pasaulio vaizdavimas – vaikystės tėvynė paversta mitu. Vientisa nostalgijos ir melancholijos linija – nuolat juntamas „kito“, tikrojo gyvenimo ilgesys. Religinio pasaulėvaizdžio fragmentai – nuodėmės, mirties, prisikėlimo motyvai („Saulė prieš dešimt metų“). Daiktiškoji egzodo kasdienybės tikrovė – benamystė, skersgatviai, kapinės, senų namų kvapai, griuvėsiai. Šlaito poezijoje egzilis nėra politinė kategorija. Ji egzistencinė. Egzilyje žmogus išgyvena savo vidinį nebuvimą, o ne tik fizinį atsidūrimą.

Sugrįžimas į prarastąjį kraštą

V. Šlaitas stipriai ilgėjosi gimtojo krašto, daugelyje jo eilėraščių minima Ukmergė, gimtasis Žemaitkiemio miestelis, Šventosios upė. Poetinis sugrįžimas į prarastas vietas yra persmelktas nostalgija, iš prisiminimų atkuriant gimtuosius kraštovaizdžius tarsi projektuojama vidinė mitologija: Ukmergė ir Žemaitkiemis jo eilėraščiuose tampa prarasto rojaus, vaikystės nekaltybės bei esminio tapatumo simboliais, kuriuose telkiasi visas poeto emocinis pasaulis. V. Šlaitas idealizuoja gimtąjį miestą kaip „patsai gražiausią miestą pasaulyje“, „Jeruzalę“, „amžinos atminties skaistų vaikystės dangų“, tarsi norėdamas išsaugoti tai, ko realybėje nebegali pasiekti, todėl jo poezijoje juntamas skaudus vidinis suskilimas – gyvenimas Londone ir širdis, nuolat grįžtanti į „Ukmergės karalystę“. Mažiausios miesto detalės – gaisrinės bokštas, miesto sodas, medinio tilto turėklai, vasaros nakties dangus ar žolės šešėlis – įgyja relikvijų prasmę, tampa nešiojamu atminties altoriumi, kuriame poetas saugo šviesiausius jaunystės prisiminimus. Šlaitas rašo paprasta, švaria kalba, tačiau jo eilėraščiuose slypi didžiulė emocinė įtampa tarp to, kas buvo ir ko nebėra, todėl jo kūryba yra ne tik nuoširdi išeivio lyrika, bet ir universali ilgesio estetika, kurioje gimtieji kraštai virsta vidine, negrįžtama, tačiau amžinai gyva širdies tėvyne.

Apibendrinant, V. Šlaito lyrikoje kasdienybės poetika ir egzilio melancholija yra neatskiriamos – kasdienybės detalės tampa egzistencinio skausmo formomis ir praradimo simboliais. Poetas kalba apie žmogų, kuris „gyvena gyvenimą be gyvenimo“, nes prarado tai, kas jam buvo pasaulio centras. Jo poezija – tarsi nuolatinis bandymas išlikti tarp daiktų, tarp praeities atminimų, tarp rudens debesų, mėnulio ir vėjo. Kasdienybė įgauna sakralumą, o melancholija – vienintelę įmanomą egzilo būseną.

Literatūra:

Astikienė, S. (2020), „Jis garsina mūsų miestelį. Apie Vladą Šlaitą“, Bernardinai.lt, nuoroda: https://www.bernardinai.lt/jis-garsina-musu-miesteli-apie-vlada-slaita/

Girdzijauskas, V. (1997), „Tu esi senas ir griūvantis mūras...“, Draugas, nr. 110(22), p. 3. Nuoroda: https://www.draugas.org/archive1997-06-07

Šlaitas, V. (1959), Ant saulėgrąžos vamzdžio : eilėraščiai. Londonas: Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga.