Vyno ir kraujo gyvybė, tekanti istorijos puslapiais

Viršelyje trys stilizuoti veikėjai: rūpintojėlis, liūtas ir drakonas. Aliuzija į tris šalis: Lietuvą, Belgiją ir Kiniją. Būtent šių šalių katalikai „triukšmaus“ knygoje: bus drąsūs ir sumanūs, keičiantys pasaulį savo nešablonišku elgesiu ir sprendimais, savo gyvenimo būdu. Pati autorė taip pat bodisi etikečių, panūsta sulaužyti vieną kitą kalbinę normą. Pavyzdžiui, nuolat besikartojantis motyvas – dvitaškis pavadinime. Agnės Žagrakalytės kūrybos skaitytojos ir skaitytojai greičiausiai yra pastebėję, kad tasai dvitaškis figūruoja ir kitų jos knygų pavadinimuose. Iš viso autorės bibliografijoje devynios knygos, iš jų penkios poezijos ir dvi prozos. Prozos lauke rašytoją ypač domina istorinės atminties tematika, pastaroji knyga taip pat jai priskirtina. Beje, 2023 metais už šį istorinį romaną Žagrakalytė apdovanota literatūrine Grigorijaus Kanovičiaus premija, kuri teikiama už literatūrinės prozos kūrinį istorinės atminties tema.

Vietoje įžangos autorė rašo: „Ilgiems pasakojimams mes nebeturime laiko. Tad to laiko jums šiek tiek pakarpiau, kas man buvo gražu. Savo laike atsirinksit, kas jūsų.“ (p. 9)

Vienoje iš 2023 metais rašytų knygų apžvalgų (dėmesio į apžvalgos pavadinimą) „Apie metų vertąsias“ literatūrologė Jūratė Čerškutė iškelia klausimą: „Ar tikrai mes ilgiems pasakojimams nebeturime laiko? Gal tiesiog tokie pasakojimai nebeatitinka mūsų pačių, gal dabarčiai, kurioje prabanga tapęs dėmesingumas ir atsidavimas, toks reikalingas ilgoms knygoms, tinkamiausios formos yra faktų ir gandų kortelės, novelistikai būdingi egzistencijos epizodai, tas šokinėjimas kardinaliai skirtingais ne tik informacijos, bet ir minčių ir patirčių langeliais?“ [1] Vis dėlto, perskaičius šį kortelių romaną Čerškutei norisi prie jo sugrįžti. Mano įspūdis lygiai toks pats. Taigi, kas sukelia tą norą grįžti prie knygos? Galbūt tai, kaip paaiškėja klausantis rašytojos Rasos Sagės pokalbio [2] apie knygą su autore, kad istorinis romanas buvo rengiamas ir jo kortelės dėliojamos apie dešimt metų. Brendęs tarsi vynas, kurio siužetinė linija viena iš ryškiausių knygoje. Kortelių pavidalo kūrinys byloja apie postmodernų pobūdį, azartiškai laužant įprasto romano teksto rėmus. Vis dėlto, pasak tos pačios Čerškutės, tik jau kitoje knygų apžvalgoje: „Žaismingiausias praėjusių metų lietuvių prozos tekstas, nenumanomai gilesnis ir junglesnis, nei gali pasirodyti iš paviršiaus ir fragmentų.“[3] Tad pažvelkime atidžiau į tas korteles ir fragmentus, iš kurių dėliojama knyga. Joje prieš pradedant pasakojimą pateikiami ženklai, padėsiantys orientuotis skaitant knygą, kitaip tariant, kokio pobūdžio tai fragmentas, ar tai – citata, giesmė, laiškas, fotografija, ar muziejaus eksponatas, vyno istorija ir pan. Po jų pateikti keli tekstai apie inspiraciją ir knygos užmanymą bei keli galimi variantai skaityti kūrinį. Ši prieiga primena Julio Cortázaro 1963 metais pasirodžiusį romaną „Žaidžiame klases“: kūrinio pradžioje pateikiama orientacinė lentelė, kuria vadovaujantis galima pasirinkti vieną iš dviejų būdų skaityti knygą, o knygos aprašyme teigiama, kad pagrindinis romano tikslas, pasak autoriaus, „išmušti iš įprastų vėžių, iš inertiškos kasdienybės skaitytoją, kad tas atsibustų iš „protinio įmygio“ ir imtų mąstyti aktyviai, savarankiškai“. Galbūt toks ir Žagrakalytės sumanymas, tad grįžkime prie aptariamos knygos.

Patys pirmieji įrašai, beje, apie vyną, yra be datų – knygos pradžių pradžia tarsi neatsekama, grįžtama netgi į Nojaus laikus, taigi, į mitologiją: „Kai Nojus pirmąkart vyno sau užsiraugė, tai buvo Rosé. Ne raudonas ir ne baltas – vidurio kelio rožių spalvos.“ (p. 14) Konkretus aprašomas laikotarpis knygoje prasideda 1583 m. paminint Belgijos liūtą ir baigiasi įrašu apie komunistinės Kinijos paskelbimą 1949 metais. Tais pačiais metais miršta ir pagrindinis knygos veikėjas. Pats paskutinis knygos įrašas vėlgi be datos: tai belgų karaliaus Bodueno maldos tekstas, rastas jo užrašų knygelėje. Kompoziciškai knygoje aprašomas laikotarpis tarsi įkomponuojamas antlaikybėje: pradedant mitu ir baigiant malda, kuri neatsiejama nuo tikėjimo patirties, kartu yra ir jo išraiška. Faktus dėliojant chronologine tvarka vienus šalia kitų audžiamas istorijos kilimas. Aišku, galima teigti, kad tokia faktų atranka selektyvi, ir būsime teisūs. Vis dėlto, turiu pripažinti, kad šis būdas faktus pateikti vieną šalia kito nepateikiant tiesioginės jų interpretacijos (o gal tai ir yra interpretacija, kad jie sudėti vienas šalia kito?) skatina mokytis mąstyti aktyviai ir savarankiškai, ko siekė ir jau minėtasis Cortázaras. Tad pasakojimo audinys suregztas tvirtai, vietomis netgi su poetiniais intarpais prasiveržia poetės kalbėjimas. Ir visai nereikia bijoti prozos ir poezijos samplaikų. Jeigu jos savalaikės, jeigu jos organiškai atranda vietą visumoje.

Viršelio nuotrauka iš Knygos.lt

Pagrindinis knygos herojus – Lou Tseng-Tsiangas, gimęs ir augęs Kinijoje, o pabaigęs mokslus pasiųstas į Sankt Peterburgą dirbti vertėju. Ten jis sutinka ir pamilsta belgų generolo dukterį Bertą René, kuri už jį solidžiai vyresnė. Kiek tiksliai, neatskleisiu, jei kada skaitysit, patys suskaičiuosit. Jų santuoka patiria įvairių išbandymų. Bene esminis faktas, kuris lemia, kad Tseng-Tsiangas yra knygos herojus – jo katalikiškumas. Apie savo žmoną Bertą jis 1907 metais taip rašo: „Vėliau ir belgų karaliaus Alberto sesuo rašys: „Madam Lou salone nekalbama negražiai apie artimą savo.“ Tikroji krikščioniška išmintis. Ir, kaip kinas, pridėsiu: tikroji konfucianizmo išmintis.“ (p.142) Jis svajojo, kad ir Kinija vieną dieną taps katalikiška. Tam didelės įtakos turėjo jo mokytojas Shu King-Shenas, lydėjęs jį profesinio kelio pradžioje. Piešiamas įstabus mokytojo paveikslas: „Shu King-Shenas yra senojo imperinio režimo mandarinas. Moka tik kinų kalbą, Romoje praleido vos keletą dienų ir niekada nebuvo asmeniškai susidūręs su niekuo iš kunigijos.“ (p. 95) Tuo tarpu jis kalba taip: „Kai suprasi ir perimsi to gyvenimo paslaptį, kai pasieksi pačią Kristaus religijos širdį ir jėgą, atnešk ir duok tai Kinijai.“ (p. 95) Veikėjų patirtys gali tapti paskata ir knygos skaitytojams, ypač save laikantiems katalikais, permąstyti savo išpažįstamo tikėjimo esmę.

Dar vienas svarbus knygos veikėjas – kunigas Kazimieras Žagrakalys, per kurio siužetinę liniją plėtojama ir vyno istorija. Šis kunigas tikrai nestereotipinis: jis verda midų ir gamina vaisvynius, parašo ir išleidžia knygą šia tema. Štai koks jo paveikslas atsiskleidžia romane: „Kunigas Klebonas Kazimieras visada turi midaus. Žmogaus širdžiai paguosti. Nuo skausmų širdies nuraminti. Liūdesį nuo širdies, šarma apledijusį, atšildyti ir nutirpinti.“ (p. 135) Receptūros yra, tad galima patiems išbandyti. Dalios Jakaitės recenzijoje [4] taikliai pastebėta, kad „[s]u gausybe istorijos stiprėja ir visuotinės Katalikų Bažnyčios vaizdinys, jos bendruomenės įspūdis <…>“ (p. 69). Pavyzdžiui, minimos misionierių kelionės Kinijoje: 1870 m. „Mačiukas iš Krinčino parapijos, Suntautų kaimo. Įkūrė katalikų bažnyčią ir jai vadovavo Charbine, Kinijoje“ (p. 59) arba įstabi Andriaus Rudaminos istorija iš dar senesnių laikų. Gimęs 1596 m. jaunas jėzuitas Kinijoje jau vardu „Lu Ande darbuosis iš širdies iki mirties, išleidžiami „Pasikalbėjimai su kunigu“ (p. 16). Ir dar daug kitų istorijų bei ištraukų iš šventųjų gyvenimo, dažnai humoru nuspalvintų.

Be jau aptartų pagrindinių siužetinių linijų, norėtųsi išskirti dar dvi knygoje ryškiai plėtojamas temas: karo ir kalbos. Kūrinyje svarbi kalbos, kaip objekto, tema, skaitant galima matyti netgi jos raidą, pavyzdžiui, rankraštinėse Motiejaus Valančiaus giesmėse iš XIX a. vidurio: „Tecziaus brolej walgąnt pietus / I stiklali giera wina / Isude tikrą truczina.“ (p. 37) Jau minėta karo tema pavaizduota iš įvairių perspektyvų: tiek iš kario, esančio fronte, tiek iš paprastų civilių kasdienybės pozicijų. Ypač iškalbingi kareivio Raimondo laiškai, rašyti 1916 metais. Net ir fronte, esant 15 metrų po žeme, ilgimasi įprastos kasdienybės: „Vakarais savo urve mes verdamės šokoladą: sename dubenyje sumaišom vandenį, kakavą, truputį kondensuoto pieno ir alkoholio. Išradom, kad labai gardu. Siurbsnojam ir skanaujam, šiltai po antklodėmis įsitaisę, skaitydami laikraščius. Iliuzija, kad esi namie.“ (p. 201) Civiliai, paprasti eiliniai žmonės karo metais taip pat priversti suktis kaip išmano, buitis atspindi pasikeitusią, tiksliau, skurdesnę, kasdienybę: 1940 m. įraše, karo metais, „šokoladinius putėsius vėl pakeitė morkų pyragai“ (p. 277). Ryškios aprašomų laikų nūdienos realijos pasitelkiant citatas iš laiškų, laikraščių. Iškalbingos detalės apie automobilius, ginklus, buitį, o tarp dėliojamų faktų ir istorijų kortelių įterpiami senovinių giesmių – kantičkų – posmai, suteikiantys romanui skambesio.

Žagrakalytės knyga tampa neabejotinai originalia prieiga, kviečiančia apmąstyti istoriją: klojant įvykius vieną šalia kito, atskleidžiami platūs kontekstai, pagilinamas romane vaizduojamo laikotarpio suvokimas. Tad „Triukšmaujantys: katalikai“ – tikrų tikriausiai praturtinantis skaitymas, kviečiantis atverti dar platesnius klodus: pavyzdžiui, patiems pasidomėti šlovingųjų Matteo Ricci, Adamo Shallo ar Ferdinando Verbiesto gyvenimais (p. 210). Jau minėtoje laidoje Žagrakalytė kalba, kad tuos dešimt metų renkant medžiagą knygai viskas buvo užrašoma parkeriu. Tik vėliau atrinkta medžiaga buvo perkelta į kompiuterį. Galbūt rašymas ranka tikrai suteikia kūriniui antlaikiškumo skonį?

Galima svarstyti apie triukšmo sąvokos knygos pavadinime prasmingumą. Paprastai triukšmu laikomas nepageidaujamas garsas, kurį siekiama pašalinti. Galbūt šia sąvoka norėta pabrėžti veikėjų gyvenimų išskirtinumą. Vis dėlto, jeigu tikslas būtent toks, tam norėtųsi teigiamos konotacijos žodžio. Vis tik knygos balsas labai aiškus ir grynas, jį norisi išgirsti, o išgirdus klausytis istorijų, dar negirdėtų, susiejančių Belgiją, Kiniją ir Lietuvą per knygos veikėjams bendrą katalikų tikėjimą. Tuo tarpu knygos poligrafija, kuriai pasirinktos dvi spalvos (balta ir raudona) išties išraiškinga: raudona knygos nugarėlė, raudonas ir kiekvienas puslapis ties įrišimu. Galbūt tai kunigo Kazimiero Žagrakalio vynas išsiliejo? Galbūt tai kare pralietas kraujas, kurio knygoje taip pat netrūksta? Tačiau verta atminti, kad katalikų tikėjime vynas šv. Mišių metu virsta Kristaus krauju. O dėl ko pasirinkta balta spalva? Ar ją išvis reikėjo rinktis, juk knygų puslapiai paprastai ir būna balti. Tačiau į mintį ateina paskutinėje Biblijos knygoje, Apreiškime Jonui, užrašytos eilutės: „Jie [milžiniška minia] išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju.“ (7, 14) Bet kuriuo atveju, knyga parašyta širdies krauju, nes yra be galo gyva. O kraujas ir reiškia tą gyvastį, tą gyvybę, kuri sklinda ir liejasi šios knygos puslapiais.

Išnašos:

[1] Čerškutė, J. 2023, „Apie metų vertąsias“, Naujasis Židinys-Aidai, nr. 8, p. 55.

[2] Rasos Sagės ir Agnės Žagrakalytės pokalbis.

[3] iš „Naujasis Židinys-Aidai“ 2023 nr. 2; p. 62.

[4] iš „Naujasis Židinys-Aidai“ 2023 nr. 4; p. 67–69.

Pagrindinis knygos herojus Lou Tseng-Tsiangas. Nuotrauka iš Wikipedia.com