Salamandrų nuodai

Gamtoje stebimi savisaugos, sugyvenimo ir išgyvenimo mechanizmai, pasižymintys aktyvia reakcija į kitą, dėl įvairių priežasčių gali tapti ir žmonių bendrabūvio reiškiniais. Vienas tokių yra nuodų ir nuodijimo fenomenas. Kas vienoms gamtos rūšims yra natūrali ir kasdien taikoma, kitiems neįprasta ir net absoliučiai nebūdinga reakcija. Rašytojas Jens Bjørneboe tokią rūšį atpažįsta ne tik gyvojoje gamtoje, bet ir tarp žmonių ir konkrečiai – švietime. Salamandromis jis vadina dokumento raide aklai besivadovaujančiuosius, turinčiuosius ambiciją kontroliuoti visą juos supančią aplinką ir, žinoma, jaučiančiuosius alergiją kitokiam. Kitoks – tai nesaugus, o kai nesaugus, tai raginantis ruoštis.

Tiems, kurie turi nuodų liaukas (perkeltine prasme), natūraliai užsiveda nuodų gamybos mechanizmas. Tam, kad prireikus ar išlaukus reikiamo momento būtų galima smogti ir panaudoti pasigamintus nuodus. Arba net ne smogti, o nuodyti lėtai, bet užtikrintai. Pastaroji nuodijimo forma, savaime suprantama, netgi klastingesnė, nes gali būti naudojama net tuo metu, kai į akis šypsomasi, rodomas palankumas. Staigus kirtis, kad ir retai, gali būti pro šalį ir iškart suteikti galimybę pamačius grėsmę atsitraukti ir prisitaikyti prie realybės, o klastingasis išgyvenimo galimybes sutraukia iki minimumo.

Švietimas gali tapti tokios elgsenos išsibandymo lauku, nes jame dirba žmonės su visais savo privalumais ir žmogiškais trūkumais. Dalis jų savųjų gali ir neatpažinti ir per laiką tapti salamandra. Taigi, kaip ir gyvūnas, labiau priminti šaltą, vingrią ir pasirengusią nuodyti būtybę.

Elgtis taip dėl savo asmeninių ambicijų ir tikslų, nematant kitų augimo galimybių, bandant kitą užgožti, lipti per galvas, kurti autoritetą per galią, užimti pozicijas, išnaikinant (išstumiant ir palaužiant psichologiškai) visus aplinkinius, kurie gali trukdyti įgyvendinti šiuos tikslus. Jens Bjørneboe romane „Jūnas“ parodoma, kaip tai gali atrodyti. Dėl šios priežasties, matyt, į mokytojų ruošimo programas būtų verta įtraukti šį tekstą.

Tikriausiai nemaža dalis mokytojų sutiktų, kad jų rengimo programa buvo persmelkta pozityvios nuotaikos. Jie buvo ruošiami veiklai, kuri neišvengiamai bus vykusi, jei tik bus laikomasi universalių taisyklių. Įdomu tai, kad pastaruoju metu šios universalios taisyklės tampa metodų sinonimu. Mokytojai tokiu būdu gali būti ruošiami be gilesnio supratimo, kad ugdymo procesas gerokai subtilesnis nei taisyklės.

Kaip kitaip galėtume aiškinti, kad nemaža dalis mokytojų iš šio darbo pasitraukia jau per pirmuosius kelerius savo veiklos metus? Akivaizdu, kad tai lemia susidūrimas ne tik su padebesiuose iškelta „Mokytojo misija“ ir „Metodo viršenybe“, bet ir su tais veiklos komponentais, kuriems ruoštasi nebuvo.

Matyt, nevisavertis paruošimas yra viena problemos dalis ir nebūtinai didžiausia. Tai, prisiminę teksto tematiką, galime laikyti tuo staigiuoju kirčiu. Jis arba užmuša (ir Mokytojas vos po kelerių metų pasitraukia), arba nepataikęs palieka gyvą ir kaipmat suteikia prisitaikymo mechanizmą, kuriuo Mokytojas gali naudotis visą savo darbinę karjerą. Klastingesnis vis tik lėtas nuodijimas. Tą sugretinant galėtume laikyti išorės vertinimus, bandymus kištis į Mokytojo autonomiją (ar ją apskritai pripažįstame?), įsivaizdavimą, kad teorinės žinios ir jų, kaip vienintelio kelio, primetimas neišvengiamai visada yra pranašesnės už unikalią Mokytojo patirtį.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

Norime laisvo Mokytojo, bet leidžiame sau sustatyti taisykles, kurių rėmuose tas laisvas Mokytojas turėtų veikti. Norime Mokytojo, kuris ruoštų mokinius kaip drąsius, savimi pasitikinčius, atvirus patirčiai žmones, tačiau Mokytojo darbe kuriame netikrumo, nerimastingumo atmosferą. Sutikime, kad realybė šiuo atveju su lūkesčiais prasilenkia, taigi, negali lemti jokių palankių rezultatų. Salamandroms tai nebūtinai rūpi. Savo visavertiškumą jos tik didina užnuodydamos, o paskui garsiai šūkčiodamos, kad buvo teisios ir jų auka nedemonstruoja būtinų veiklos normų. Ir kaip galėtų, jei jau yra nunuodyta.

Švietimo sistema turėtų būtų išvalyta nuo bet kokių direktyvių tendencijų, turėtų neleisti išbujoti salamandroms arba bent jau nesuteikti joms galimybių gaminti nuodų ir nuodyti. Turėtų, nes tik Mokytojas, kuriuo pasitikima, gali ugdyti tokius žmones, kuriuos norėtume matyti savo visuomenėje. Salamandrų nuodai mirtini, dėl to pasiruošimas juos atremti itin svarbus. Nuodams atsparus bus tas Mokytojas, kuris jausis dalykiškai ir psichologiškai stiprus, palaikomas administracijos ir kolegų, jaučiantis bendruomeniškumą ir šiltą, jautrų santykį su savo darbine aplinka. Salamandros nustos savo galios ir nebeturės galimybių veikti savo klastingais metodais. Dėl to tikrai verta stengtis.

[1] Nuoroda į autoriaus straipsnį „Nauji Jūno mokslo metai“.